Po 46 metų tarnystės Paįstrio parapijoje iš vargonininkės tarnystės pasitraukia Dalia Garbačiauskienė. Apie savo sprendimą ilgametė parapijos vargonininkė pranešė socialiniame tinkle „Facebook“, neslėpdama, kad pasitraukimą lydėjo skaudūs išgyvenimai ir nusivylimas dėl, jos teigimu, parodyto nepagarbaus požiūrio į ilgametę tarnystę.
„Šiandien kreipiuosi į jus su dideliu jauduliu ir skausmu širdyje“, – kreipdamasi į Paįstrio parapijos žmones, choristus, muzikantus bei buvusius ir esamus bendrakeleivius rašė D. Garbačiauskienė.
Pasak jos, ryšys su bažnytine muzika prasidėjo dar vaikystėje – prie vargonų ji pirmą kartą atsisėdo būdama vos šešerių metų.
„Mane groti mokė tuometinis Paįstrio klebonas, kanauninkas Benediktas Pranciškus Tamulionis – žmogus, kuris man buvo ne tik mokytojas, bet ir dvasinis autoritetas, tarsi antrasis tėvas. Iš jo mokiausi ne tik muzikos. Mokiausi pagarbos Bažnyčiai, tarnystei ir žmogui“, – prisiminė vargonininkė.
Muzikinę tradiciją ji perėmė ir iš savo šeimos. „Giedoti išmokau iš savo Mamytės, kurią išmokė jos tėvelis, mano senelis, profesionalus vargonininkas Jokūbas Norvilas“, – pasakojo D. Garbačiauskienė.
Per 46 tarnystės metus jos gyvenime keitėsi daugybė dalykų – ji sukūrė šeimą, užaugino vaikus, baigė studijas, įgijo magistro laipsnį, stažavosi Švedijoje. Tačiau, kaip pati pabrėžia, savaitgaliai nuolat buvo susiję su Paįstriu.
„Visi mano savaitgaliai visada vedė atgal į Paįstrį. Čia buvo mano širdis. Čia skambėjo mano muzika. Čia augo mano vaikai. Čia giedojo mano choristai, grojo muzikantai, čia drauge išgyvenome džiaugsmą ir netektis, šventes ir tylias maldos akimirkas“, – rašė ji.
Ilgametė vargonininkė pabrėžė, kad savo veiklos parapijoje niekada nelaikė vien darbu ar būdu užsidirbti.
„Niekada nelaikiau savo tarnystės darbu. Tai buvo mano pašaukimas. Tarnavau ne dėl atlygio ar pripažinimo. Tarnavau todėl, kad tikėjau, jog muzika gali pakelti žmogaus dvasią ir tapti malda“, – teigė D. Garbačiauskienė.
Vis dėlto būtent ilgametės tarnystės pabaigos aplinkybės, pasak jos, tapo ypač skaudžios. Įraše vargonininkė konkrečių konflikto aplinkybių neatskleidžia ir neįvardija asmenų, su kuriais kilo nesutarimų, tačiau užsimena apie patirtą grubumą ir pagarbos stoką.
„Todėl ypač skaudu, kad mano ilgametė tarnystė baigėsi taip, kaip baigėsi. Grubumui nesu pratinta. Kiekvienas atsakome už savo žodžius ir darbus, savo sąžinę ir pasirinkimus. Tačiau negaliu nutylėti, kad žmogaus orumas, pagarba ilgamečiam pasišventimui ir paprastas žmogiškas dėkingumas yra vertybės, kurių niekada neturėtume prarasti“, – rašė ji.
D. Garbačiauskienė pabrėžė, kad jos sprendimas pasitraukti nereiškia nusivylimo Bažnyčia ar Paįstrio parapijos žmonėmis.
„Išeinu ne todėl, kad nustojau mylėti Bažnyčią, muziką ar savo parapiją. Išeinu todėl, kad kartais tenka priimti labai skaudžius sprendimus, kai supranti, jog tavo tarnystė nebėra vertinama taip, kaip buvo vertinama daugelį dešimtmečių“, – teigė vargonininkė.
Atsisveikindama ji dėkojo visiems žmonėms, su kuriais per daugiau nei keturis dešimtmečius teko kartu kurti parapijos muzikinį ir liturginį gyvenimą.
„Noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienam, kuris per šiuos 46 metus buvo šalia. Ačiū choristams, muzikantams, kunigams, parapijiečiams, visiems, kurie kartu kūrėme maldos ir muzikos grožį. Jūs liksite mano širdyje“, – rašė ji.
Pasak D. Garbačiauskienės, svarbiausias jos ilgametės tarnystės įvertinimas yra ne užimtos pareigos ar pripažinimas, bet žmonės, kuriems muzika galėjo tapti pagalba maldoje ir įvairiais gyvenimo momentais.
„Jeigu bent vieno žmogaus širdį palietė mano muzika, jeigu bent vienam ji padėjo melstis, išgyventi skausmą ar džiaugsmą, vadinasi, mano gyvenimo tarnystė buvo prasminga“, – sakė ji.
Baigdama viešą atsisveikinimą D. Garbačiauskienė pabrėžė iš tarnystės pasitraukianti ramia sąžine.
„Išeinu iš tarnystės pakelta galva ir ramia sąžine. Mano didžiausias turtas – ne pareigos, o žmonės, kuriuos sutikau šiame kelyje, ir tie 46 metai, kurių iš mano gyvenimo niekas negali atimti“, – rašė vargonininkė.
„Toliau gyvensiu su viltimi, dėkingumu ir meile savo šeimai. Telaimina Dievas kiekvieną iš jūsų“, – atsisveikino D. Garbačiauskienė.
Įrašo pabaigoje ji pridėjo ir trumpą, tačiau iškalbingą prierašą: „Mes visi stosime veidas prieš veidą.“
