2026 m. liepos 1 d. Šveicarijos Ekono mieste įvykusios keturių naujų Šv. Pijaus X kunigų brolijos (FSSPX) vyskupų konsekracijos be popiežiaus leidimo tapo dar vienu dramatišku įvykiu beveik šešis dešimtmečius trunkančioje tradicionalistų konflikto su Roma istorijoje.
Šios istorijos ištakos siekia Vatikano II Susirinkimą ir vieną ryškiausių jo reformų kritikų – prancūzų arkivyskupą Marcelį Lefebvre’ą.
Arkivyskupo Marcelio Lefebvre’o kelias
Marcelis Lefebvre’as gimė 1905 m. Prancūzijoje. 1929 m. buvo įšventintas kunigu ir priklausė Šventosios Dvasios misionierių kongregacijai. Didelę savo kunigiškosios tarnystės dalį jis praleido Afrikoje. 1947 m. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Dakaro apaštališkuoju vikaru, o vėliau tapo pirmuoju Dakaro arkivyskupu.
1962–1965 m. Lefebvre’as dalyvavo Vatikano II Susirinkime. Jau tuomet jis priklausė konservatyviajai Susirinkimo mažumai ir kritiškai vertino kai kurias siūlomas reformas.
Didžiausi nesutarimai kilo dėl Susirinkimo mokymo apie religinę laisvę, ekumenizmą, santykius su kitomis religijomis ir vėliau įvykdytą liturgijos reformą.
1970 m. Lefebvre’as įkūrė Šv. Pijaus X kunigų broliją, o Šveicarijos Ekono mieste pradėjo veikti tradicionalistinės krypties kunigų seminarija. Jos tikslas buvo rengti kunigus pagal ikisusirinkiminę teologinę, dvasinę ir liturginę tradiciją.
Santykiai su Roma netrukus ėmė sparčiai blogėti. Lefebvre’as nepritarė daugeliui Bažnyčios pokyčių po Vatikano II Susirinkimo ir atsisakė paklusti Šventojo Sosto reikalavimams nutraukti jo seminarijoje vykdomus kunigų šventimus.
1976 m., nepaisydamas Romos draudimo, jis įšventino naujus kunigus ir dėl to buvo suspenduotas a divinis – jam buvo uždrausta teisėtai vykdyti kunigišką ir vyskupišką tarnystę.
Dėl ko Lefebvre’as nesutarė su Roma?
Konflikto esmė nebuvo vien tradicinės lotyniškosios liturgijos klausimas. Nesutarimai buvo gerokai gilesni ir apėmė patį Vatikano II Susirinkimo vertinimą.
Vienas svarbiausių ginčo klausimų buvo religinė laisvė. Susirinkimas deklaracijoje „Dignitatis humanae“ pabrėžė žmogaus teisę nebūti verčiamam veikti prieš savo sąžinę religijos srityje. Lefebvre’as manė, kad toks mokymas pernelyg nutolsta nuo ankstesnės katalikiškosios doktrinos ir sudaro įspūdį, jog tiesa bei klaida turi vienodas teises.
Ne mažiau kritiškai jis vertino ekumenizmą ir dialogą su nekrikščioniškomis religijomis. Lefebvre’o įsitikinimu, ekumeninis judėjimas galėjo silpninti katalikų įsitikinimą, kad būtent Katalikų Bažnyčioje yra tikėjimo tiesos pilnatvė.
Ypač simbolinis tapo liturgijos klausimas. Lefebvre’as ir jo sekėjai išlaikė iki Vatikano II liturginės reformos naudotą Romos Mišiolą ir kritikavo popiežiaus Pauliaus VI paskelbtą naująją Mišių tvarką. Tačiau konfliktas kilo ne vien dėl lotynų kalbos – Mišios pagal reformuotą liturgiją taip pat galėjo būti švenčiamos lotyniškai. Lefebvre’o kritika buvo nukreipta į pačią liturgijos reformos teologinę kryptį.
Dar viena esminė problema buvo Bažnyčios autoriteto klausimas. Lefebvre’as tvirtino pripažįstantis popiežiaus valdžią, tačiau kartu laikėsi nuostatos, kad privalo priešintis tiems popiežių ir vyskupų sprendimams, kurie, jo įsitikinimu, prieštarauja nekintamai katalikiškai Tradicijai.
Būtent ši prieštara ilgainiui tapo konflikto su Roma branduoliu: kaip galima teigti esant ištikimam Tradicijai, kartu nepaklūstant visuotinei Bažnyčios mokymo ir valdymo institucijai?
1988-ieji – lūžio metai
Devintajame dešimtmetyje senstantis Lefebvre’as vis labiau nerimavo dėl savo įkurto judėjimo ateities. Jam reikėjo vyskupų, galinčių šventinti naujus kunigus ir teikti Sutvirtinimo sakramentą.
Roma mėgino išvengti skilimo.
1988 m. po ilgų derybų Lefebvre’as ir tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris pasirašė susitarimo protokolą, kuris galėjo atverti kelią kanoniniam konflikto sprendimui. Tačiau jau kitą dieną Lefebvre’as pareiškė negalįs pasitikėti, kad Roma laiku paskirs jo judėjimui priimtiną vyskupą.
1988 m. birželio 30 d., nepaisydamas aiškaus popiežiaus Jono Pauliaus II draudimo, Ekone jis konsekravo keturis vyskupus – Bernardą Fellay, Bernardą Tissier de Mallerais, Richardą Williamsoną ir Alfonso de Galarretą.
Jonas Paulius II dokumente „Ecclesia Dei adflicta“ šį veiksmą pavadino schizminiu aktu.
Popiežius kartu pabrėžė esminę konflikto dėl Tradicijos problemą. Jo teigimu, negalima išlikti ištikimam Tradicijai nutraukiant bažnytinį ryšį su Romos vyskupu ir vyskupų kolegija. Tradicija nėra sustingusi praeities forma – ji gyvena Bažnyčioje ir yra perduodama kartu su jos Magisteriumu.
Arkivyskupas Lefebvre’as mirė 1991 m., tačiau jo pradėtas judėjimas toliau augo ir plėtė savo seminarijų, priorijų, mokyklų bei koplyčių tinklą įvairiose pasaulio šalyse.
Benediktas XVI – didysis susitaikymo bandymas
Vienų didžiausių pastangų išspręsti konfliktą ėmėsi popiežius Benediktas XVI – tas pats Josephas Ratzingeris, kuris dar 1988 m. asmeniškai derėjosi su Lefebvre’u.
2007 m. Benediktas XVI paskelbė apaštališkąjį laišką „Summorum Pontificum“, kuriuo gerokai išplėtė galimybes švęsti Mišias pagal 1962 m. Romos Mišiolą.
Popiežius aiškino, kad senasis Mišiolas niekada nebuvo teisiškai panaikintas. Jo požiūriu, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II paskelbtas Mišiolas buvo įprastinė Romos rito forma, o 1962 m. Mišiolas galėjo būti naudojamas kaip ekstraordinarinė to paties rito forma.
Benediktas XVI kartu pabrėžė, kad prisirišimas prie senosios liturgijos savaime nereiškia Vatikano II Susirinkimo atmetimo.
Jo tikslas buvo ne vien liturginis. Popiežius atvirai kalbėjo apie „vidinį susitaikymą Bažnyčios širdyje“ ir siekė užgydyti po Lefebvre’o vyskupų konsekracijų atsivėrusią žaizdą.
2009 m. Benediktas XVI panaikino 1988 m. konsekruotiems keturiems vyskupams paskelbtas ekskomunikas. Tačiau tai nereiškė, kad Šv. Pijaus X brolija automatiškai įgijo visavertį kanoninį statusą. Toliau vyko doktrininės diskusijos dėl Vatikano II Susirinkimo, religinės laisvės, ekumenizmo ir liturginės reformos vertinimo.
Galutinio susitarimo pasiekti taip ir nepavyko.
Pranciškus: ganytojiški žingsniai ir liturginis konfliktas
Popiežiaus Pranciškaus santykiai su Šv. Pijaus X brolija buvo sudėtingi.
Viena vertus, jis ėmėsi konkrečių ganytojiškų veiksmų, palengvinusių brolijos tikinčiųjų sakramentinį gyvenimą. Gailestingumo jubiliejaus proga FSSPX kunigams buvo suteikta galimybė galiojančiai klausyti išpažinčių, o vėliau ši nuostata pratęsta. Taip pat buvo sudarytos sąlygos, laikantis nustatytos tvarkos ir bendradarbiaujant su vietos vyskupais, spręsti FSSPX tikinčiųjų santuokų kanoninio galiojimo klausimus.
Kita vertus, 2021 m. Pranciškaus paskelbtas „Traditionis custodes“ smarkiai pakeitė Benedikto XVI nustatytą liturginę tvarką.
Dokumente pabrėžta, kad Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II paskelbtos liturginės knygos yra vienintelė Romos rito lex orandi (maldos taisyklė) išraiška. 1962 m. Mišiolo naudojimas buvo apribotas ir perduotas griežtesnei vyskupų bei Šventojo Sosto priežiūrai.
Šie sprendimai sukėlė didelį tradicionalistų nepasitenkinimą. Tačiau svarbu atskirti dvi skirtingas grupes: katalikus, kurie yra prisirišę prie senosios liturgijos ir lieka visiškoje bendrystėje su Roma, ir Šv. Pijaus X broliją, kurios konfliktas su Šventuoju Sostu pirmiausia susijęs ne su liturgijos kalba ar forma, bet su Bažnyčios valdžios ir Vatikano II Susirinkimo autoriteto klausimu.
Istorija pasikartojo 2026 metais
Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po Marcelio Lefebvre’o vyskupų konsekracijų, Šv. Pijaus X brolijos ir Romos santykiai vėl pasiekė kritinį tašką.
2026 m. vasarį brolija paskelbė ketinanti konsekruoti naujus vyskupus.
Šventasis Sostas mėgino užkirsti tam kelią. Vyko nauji kontaktai ir buvo siūloma tęsti teologinį dialogą, tačiau Roma aiškiai perspėjo, kad vyskupų konsekracijos be popiežiaus mandato būtų schizminio pobūdžio aktas.
Nepaisant popiežiaus Leono XIV ir Šventojo Sosto raginimų, 2026 m. liepos 1 d. Ekone buvo konsekruoti keturi nauji vyskupai – Pascalis Schreiberis, Michaelis Goldade, Michelis Poinsinet de Sivry ir Marcas Hanappier.
Pagrindinis įšventintojas buvo vyskupas Alfonso de Galarreta, o vienas iš šventintojų – Bernardas Fellay. Abu jie priklausė keturiems vyskupams, kuriuos 1988 m. buvo konsekruotas pats Marcelis Lefebvre’as.
Taip istorinis ratas tarsi užsidarė.
Liepos 2 d. Tikėjimo mokslo dikasterija paskelbė, kad be popiežiaus mandato ir prieš aiškiai išreikštą popiežiaus valią vykdydami vyskupų konsekracijas jų dalyviai užsitraukė ekskomuniką. Šventasis Sostas šį veiksmą įvardijo kaip schizmatinį.
Taigi beveik keturiasdešimt metų trukę bandymai išspręsti konfliktą – nuo Jono Pauliaus II pastangų, Benedikto XVI liturginių ir kanoninių nuolaidų iki Pranciškaus ganytojiškų sprendimų ir Leono XIV mėginimų atnaujinti dialogą – galiausiai susidūrė su ta pačia problema, kuri iškilo 1988 metais: ar galima pripažinti popiežiaus autoritetą, tačiau esminiu Bažnyčios valdymo klausimu sąmoningai veikti prieš aiškiai išreikštą jo valią?
Marcelio Lefebvre’o ir jo įkurtos brolijos istorija rodo, kad konfliktas dėl senosios liturgijos visada buvo tik matomiausia daug gilesnio ginčo dalis. Jo centre – Vatikano II Susirinkimo aiškinimas, gyvosios Tradicijos samprata ir galutinė riba tarp pasipriešinimo tam tikrai Bažnyčios krypčiai bei nepaklusnumo pačiai Bažnyčios valdžiai.
2026 m. įvykiai parodė, kad klausimas, į kurį Roma ir Lefebvre’o sekėjai nesugebėjo rasti bendro atsakymo 1988-aisiais, po beveik keturių dešimtmečių liko iš esmės tas pats.
