Prieš šimtą metų įkurta sukurta Lietuvos bažnytinė provincija yra laikoma savotiška Šventojo Sosto politikos ir diplomatijos sėkmės istorija. Joje suderinti reikalai Bažnyčios, kuri turi būti visiems vienodai brangi ir labai subtilūs Vilniaus, Klaipėdos, istorijos ir laikmečio realijų reikalai.
Bet, rašysiu ne apie Lietuvą, o veikiau apie kitus du dalykus, paminėtus pirmame sakinyje – apie politiką ir diplomatiją. Apie tai, kaip su politika dedasi neva formaliai depolitizuotoje Bažnyčioje, ir kam iš viso reikalinga diplomatija, jei politikos nėra? Nebus tai išsami studija. Tik nedidelė refleksija nūdienos aktualijų fone.
Naujas diskusijas apie tai, kokia turi būti Šventojo Sosto politika įžiebė keli nesusipratimai tarp ekonomiškai ir kariškai galingiausios šalies, bei šalies, neturinčios nei karinės galios, nei ekonomikos.
JAV viceprezidentas J. D. Vance‘as, žinia, ne taip seniai atsivertęs į katalikybę, perspėjo popiežių, sakydamas: „Manau labai labai svarbu, kad popiežius būtų atsargus, kai kalba apie teologijos klausimus.” Kitaip sakant, tikėjimo tiesas reikia derinti prie politikos „vingių“, o popiežius, kaip įtakingos organizacijos vadovas, reikalui esant turėtų konsultuotis su įtakingais politikais.
Dar „blogiau“ nutiko tuomet, kai prezidentas Trumpas pareiškė labai nusivylęs popiežiumi (kurį, mano, pats popiežiumi ir padaręs), kad šis visai neteisingai supranta karo prieš Iraną esmę ir, suprask, daro grubias teologines klaidas.
„Klystančio teologo“ ėmėsi ginti net JAV Vyskupų konferencija, išplatinusi pareiškimą, kuriame rašoma: „Kai popiežius Leonas XIV kalba kaip aukščiausias visuotinės Bažnyčios ganytojas, jis ne tik išsako nuomonę apie teologiją, bet ir skelbia Evangeliją ir atlieka savo, kaip Kristaus vietininko, tarnystę”.
Leonas XIV pasakė tai, ką pasakė. Jis tiesiogiai kreipėsi į JAV prezidentą vardu ir pavadino jo grasinimą nutraukti civilizaciją Irane „nepriimtinu”. Jis neturi būrio interpretatorių, kurie stengiasi paaiškinti, ką, kaip ten iš tiesų reikėjo suprasti. Jis, beje, neskuba „visais klausimais“ bendrauti su žurnalistais ir „išsisukinėti“. Ir tie žurnalistai ne tokie įkyrūs, kaip ano popiežiaus laikais.
Tarp pasaulietinių ir Bažnyčios lyderių būta visko – pasitikėjimo ir bendravimo harmonijos, konkurencijos dėl to, kad aukštesnis ir tiesiog vienas kito išsižadėjimo. Popiežiai karūnavo ne vieną valdovą, ne kartą laimino jų žygius ir pasaulio pertvarkymo planus. Be tokio palaiminimo planai tiesiog ir likdavo tik projektais.
Tūlas lietuvis žino, kad garbusis Vytautas, pravarde Didysis, netapo karaliumi tik todėl, kad laiku negavo popiežiaus pašventintos karūnos, ir jokie čia pasijodinėjimai Juodosios jūros pakrante Bažnyčios autoriteto nekvestionuoja.
Galima prisiminti ir kitą medalio pusę – ne vieną šventąjį, tapusį pasaulietinės valdžios kankiniu, Avinjono istoriją, Reformaciją ir dar daug ką. Vienas aukštas JAV gynybos departamento pareigūnas, (pavardės neskelbsiu, kad nereklamuočiau) prieš keletą mėnesių grasino Vatikanui, kad Avinjonas gali pasikartoti, jei ką… Ir kaip čia be politikos?
Bendraudamas su įvairiais pasaulio politikais sutikau visą spektrą įvairių nuomonių. Sutikau sektantišką nuostatą, kad tikėjimas yra ne šio pasaulio reikalas, kad žmonės savo gyvenimu sugadino Dievo planą, ir tikro tikėjimo nereiktų čia painioti.
Kur kas dažniau gi sutikdavau kitą kraštutinumą, pagal kurį Bažnyčia yra tokia sau paprasta nevyriausybinė organizacija, kaip kokia atvirlaiškius kolekcionuojanti draugija, ir nereikia čia ieškoti nieko antgamtiško. Ją galima laikyti tam tikrų ritualinių paslaugų tiekimo įmone. Tikėjimas čia tik toks išsigalvojimas, padedantis bendrauti ir „pramušinėti“ savo interesus. Taigi, viskas labai žmogiška.
Jau minėtų Jungtinių Valstijų Kongrese susipažinau su įtakinga krikščionių grupe, traktuojančia visą Šventąjį Raštą kaip politikos manifestą. Pasak jų, formali Jėzaus nukryžiavimo priežastis buvo politinė – žydų karaliaus klausimas. Šventojo Pauliaus kelionės buvo ne koks turizmas, o diplomatinė misija… Ir taip toliau.
Pasakysiu, kad ne su viskuo ten galiu sutikti, bet patiko man šios grupės praktinė išvada: politikai turi ne fotografuotis su kunigais ir vyskupais prieš rinkimus, bet atidžiai skaityti Šventąjį Raštą kaip vadovėlį, mokantį tvarkyti viešuosius reikalus. Politikai turi mokytis iš to, kas Dievo įkvėpta, o ne rodyti Dievui, kur jo vieta.
Prisiminus dar visai neseną XX amžiaus istoriją, galima teigti, kad bene kiekvienas popiežius „turėjo reikalų“ su pasaulietinės valdžios priešiškumu. Rytuose ir Vakaruose, visur savaip, nuo akivaizdaus Bažnyčios persekiojimo ir noro padaryti ją konkrečios savo asmeninės ar grupinės politikos įrankiu.
Prisiminus dar visai neseną XX amžiaus istoriją, galima teigti, kad bene kiekvienas popiežius „turėjo reikalų“ su pasaulietinės valdžios priešiškumu.
Popiežiams nebuvo lengva abiejuose pasauliniuose karuose, juolab, kad kariaujantys manė geriau žiną, kad reikia kariauti, o ne ieškoti taikos. Po atmintinos Kubos raketų krizės pasirodžiusi Jono XXIII enciklika „Pacem ir terris“ ragino suvokti, kad karas nėra net ir skriaudų taisymo priemonė. Jonas Paulius II, ragindamas atverti duris Kristui, manau, prisidėjo prie to, kad komunistinio monstro konvulsijos buvo kur kas mažesnės, nei tikėtasi.
Taigi, istorija ir dabartis sudėtinga, niekur nuo jos nepabėgsi. Tikėjimas tikrai ne materialus pasaulis, bet jis yra čia ir dabar, tie pasauliai papildo vienas kitą, o jei kam trukdo, tai jau reikia pasitikrinti, kur bėda – menkas tikėjimas ar menkas realybės suvokimas.
Dabartinio popiežiaus Leono XIV atsakymai stipriausiai pasaulio valstybei yra ir politika, ir diplomatija vienoje vietoje. Bažnyčios politiką formuoja ne jo amerikietiška tautybė, o katalikiškos minties tradicija. Amerikietiška tapatybė padeda daug ką suprasti, bet ji nėra pasaulietinės valdžios etalonas.
Įsimintiną šių metų Verbų sekmadienį pontifikas sakė, kad Dievas neklauso maldų tų, kurie kariauja ar cituoja Dievą, kad pateisintų savo smurtą. Net jei karas laikytinas teisingu. Beje, šiandien Šventasis Sostas ėmėsi peržiūrėti ir naujai suformuluoti vadinamo teisingo karo – bellum justum – sampratą. Šiame trumpame tekste neišdėstysiu visos diskusijų esmės, bet vieną esminį sakinį šiemetiniame Velykiniame palaiminime „Urbi et Orbi“, tikrai išgirdome. „Tegul tie, kurie turi galią pradėti karus, renkasi taiką!”
Sakykime, kad tai politika. O kai ji pasieks tuos, pradedančius karus, pasieks visose pasaulio vietose, pasieks, kaip tiesa, o ne kaip nuomonė, tai jau bus diplomatija.
