Žiniasklaida skelbia, kad po pragariškų poros dienų, kuomet į Ispanijos Seutos eksklavą įsiveržęs migrantų skaičius, prilygstantis per 70% eksklavo gyventojų, siaubė viešąsias erdves, padeginėjo automobilius, vogė iš parduotuvių, užpuldinėjo vietos gyventojus ir visaip kitaip niokojo Seutos miestą, Ispanijos tarnybos pagaliau išstūmė juos atgal į Maroką. Bent jau daugumą. Tai gera žinia Ispanijai ir Europai, bet…
Tai tik dar kartą parodo, kad Europos Sąjungoje priiminėjami įstatymai dažniausiai prasilenkia su realybe ir aktualijomis. Tam, kad Ispanija galėtų atgal išstumti nelegalius imigrantus, ji turėjo nesilaikyti Migracijos pakto, kuriam dabartinė Ispanijos socialistų valdžia labai pritarė. Migracijos paktas neleidžia tokių apgręžimų, kokius dabar pritaikė Ispanija.
Jau kai Lietuva 2021 m. ėmė apgręžinėti iš Baltarusijos plūstančius nelegalius migrantus ir priėmė su tuo susijusius teisės aktus, ES šis sprendimas buvo vertinamas kontroversiškai. Ir „palaiminimo“ iš Europos Komisijos jis susilaukė tik todėl, kad įrodėm, jog tai buvo koordinuota Rusijos ir Baltarusijos operacija prieš Lietuvą. Atsiminkim ir chronologiją – tada valdantieji ryžosi tokiam sprendimui tik po to, kai į Lietuvą atvyko už migracijos politiką atsakinga eurokomisarė ir davė tam leidimą.
Kasmet vis kaupiasi nauji pavyzdžiai, kaip Europos Komisija ignoruoja pačią nelegalios imigracijos problemos esmę ir kasmet kaupiasi aktualumas šią problemos esmę spręsti. O esmė – Komisijos atsisakymas pripažinti elementarią ES šalių narių teisę pačioms kontroliuoti migracijos srautus, atsisakymas finansuoti fizinius barjerus ES išorinės sienos apsaugai. Vietoje to, kad siūlytų efektyvias priemones, Komisija – kaip ir visada krizių metu – susitelkia į siūlymus stiprinti europines institucijas šalių narių suvereniteto sąskaita. Taip ir nuo šių metų įsigaliojęs Migracijos paktas nesprendžia jokių problemų, bet panaikina daugelį nacionalinių prerogatyvų šioje srityje.
Kitaip sakant, šalims narėms paliekama mažiau laisvės ir lankstumo. Vykdoma vis gilesnė eurofederalizacija. Beje, toks eurofederalizacijos modelis, vadinamas neofunkcionalistine integracija, būtent tuo ir remiasi – vos Europą sukrečia kokia nors krizė kurioje nors srityje, toje srityje tuoj įgyvendinama gilesnė eurointegracija, vis po gabalėlį suvereniteto atgnybiant iš šalių narių.
Taip ir dabar – tiek Europos, tiek Lietuvos eurofederalistai, tarp kurių yra beveik visos didesnės Lietuvos partijos – liberalai, laisviečiai, socdemai, demokratai, TS-LKD ir kiti – skelbia, kad atsakas į Seutos krizę yra gilesnė tarpusavio integracija. Tik po to nutinka taip, kad Migracijos paktu centralizuoji ir biurokratizuoji ES migracijos politiką, o kai ištinka rimtesnė krizė, tenka to pakto nesilaikyti ir su krize susidūrusioms šalims imtis savarankiškų sprendimų.
Nelegalios migracijos srautai į Europą nesiliaus tol, kol nelegalūs migrantai Europoje bus apdovanojami už savo pastangas.
Nelegalios migracijos srautai į Europą nesiliaus tol, kol nelegalūs migrantai Europoje bus apdovanojami už savo pastangas. Dabar Ispanija juos išstūmė, bet ši invazija apskritai kilo dėl to, kad prieš tai Ispanija legalizavo beveik milijoną nelegalių migrantų. Nedeportavo, o legalizavo. Ir kuomet Ispanijos premjeras kviečia ES vidaus reikalų ministrų pasitarimą, siekdamas primesti visai ES bendrą atsakomybę, pirmiausia jis pats turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad sukėlė grėsmę ne tik Ispanijai, bet ir Europai. O mūsų vidaus reikalų ministras galėtų subtiliai tai Ispanijai priminti.
Sanchezas palaikė Migracijos paktą, nes jam naudingas migrantų paskirstymas po kitas ES šalis, tame tarpe į Lietuvą. Bet kai ištiko rimtesnė pasienio krizė, pats nurodė veiksmus, kurie pažeidžia paktą. O pykdamas dėl kitų Europos šalių reakcijos jis šią invaziją netruko palyginti su 2021 m. invazija iš Baltarusijos, nors pats paprieštaravo, kad tai organizavo Maroko valdžia. Tad vienintelis veiksnys, dėl kurio Lietuvai leista vykdyti apgręžimus 2021 m., t.y. kad tai trečiųjų šalių organizuota hibridinė ataka, negalioja Ispanijos atveju. Ir tai jam galėtų priminti ministras M. Katelynas.
Italija ir kitos ES šalys, besistengiančios kovoti su nelegalia migracija, nuolat susiduria su nepalankiais teismų sprendimais, kuriuos pirmiausia lemia europinių institucijų ir europinių teismų nusistatymas. Europinės institucijos skubiai turi reformuoti tarptautinius įsipareigojimus ir leisti šalims narėms pritaikyti bet kokias būtinas teisines priemones ir pajėgumus, siekiant išsiųsti iš Europos nelegalius migrantus, kuriems nebuvo suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas.
Europinė imigracijos politika turi judėti ne tolesnės integracijos, o laisvės ir suvereniteto sugrąžinimo šalims narėms kryptimi. Didesnė integracija lėmė Šengeno erdvės skilinėjimą, ne mėnesiais, o metais trunkančią atkurtą pasienio kontrolę tarp ES šalių ir visišką nepajėgumą tvarkytis su krizėmis. Didesnis lankstumas, reali sienų apsauga, efektyvios deportacijos ir apgręžimai lemtų atkurtą pasitikėjimą tarp valstybių, laisvesnį ES šalių piliečių judėjimą ir efektyvios Šengeno erdvės atkūrimą.
