Labai dažnai sulaukiu klausimų apie garsiąją relikviją, saugomą mano gimtajame mieste – Turine. Mįslinga jos istorija. Moksliniai įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys Turino drobulės autentiškumą. Galutinį sprendimą turi priimti kiekvienas tikintysis, esantis akistatoje su šiuo atvaizdu. Jis bet kuriuo atveju perteikia Kristaus kančią.
Turino drobulė, dar vadinama Šventąja drobule (it. Sacra Sindone), yra senovinis lininis audeklas, jau daugelį amžių saugomas miesto katedroje. Jame matomas nukryžiuoto vyro atvaizdas, pagal krikščionišką tradiciją ir pamaldumą tapatinamas su Jėzaus. Tai garsiausia krikščionybės relikvija ir, tikėtina, labiausiai tyrinėtas bei daugiausia diskusijų sukėlęs artefaktas, tapęs daugybės mokslinių tyrimų objektu.
Bažnytinė valdžia, nors ir leidžia gerbti Šventąją drobulę, niekada oficialiai nepaskelbė jos autentiška: kiekvienas tikintysis gali laisvai tikėti arba netikėti jos tikrumu, nes tai nėra tikėjimo dogma. Žinoma, Drobulė negali būti priežastimi tapti Kristaus mokiniu, tačiau jos buvimas ir joje matomas atvaizdas gali stiprinti tikėjimą kaip papildomas Evangelijų liudijimas. Turino drobulė nėra nuolat eksponuojama – viešai ar privačiai ją pamatyti galima tik labai retomis progomis.
Savybės
Turinio drobulės audeklas buvo atkirptas iš medžiagos ritinio. Ta medžiaga anuomet buvo tinkama naudoti įvairiais tikslais. Drobulė yra stačiakampio formos, verpta ir austa rankomis, eglutės rašto pynimo. Audinys tvirtas ir tankus, dramblio kaulo spalvos. 2002 m. jis prisiūtas prie balto audinio pagrindo. Drobulės matmenys: ilgis – 4,425 m, plotis – 1,136 m. Audinio storis yra apie 0,34 mm, jis minkštas ir lengvai lankstomas. Apytiksliai įvertintas drobulės svoris – 1,123 kg.
Po neilgo laiko palei vieną ilgąjį kraštą prisiūta maždaug 8 cm pločio juosta. Ji dabar nebesiekia drobulės galų, nes skirtingais laikotarpiais buvo iškirpti drobulės fragmentai ir galbūt padovanoti svarbiems įvairių Europos kraštų asmenims. Audinys, identiškas originalui, prisiūtas itin kruopščiai, taip, kad audinio pynimo linijos sudaro vientisumo įspūdį.
Būdvardis „šventoji“ nėra susijęs su drobulės autentiškumu – to mokslas dar nėra įrodęs. Ji taip vadinama todėl, kad įkvepia gilius religinius jausmus ir padeda apmąstyti Kristaus kančią, kaip kad būna žvelgiant į paveikslus ar ikonas.
Neįprasta relikvija
Turino drobulės svarba slypi pagrindinėje jos savybėje: skirtingai nei visos kitos drobės, saugomos kaip relikvijos Europos bažnyčiose, ji yra vienintelė, ant kurios matomas žmogaus atvaizdas su aiškiais nukryžiavimo požymiais. Tas nukryžiavimas buvo atliktas taip, kaip buvo įprasta Romos imperijoje. Be to, drobulėje matomi visi ženklai, susiję su Kristaus nukryžiavimu, kaip jis aprašytas Evangelijose. Dėl šių priežasčių tradicija visuomet tapatino šią relikviją su audeklu, į kurį buvo suvyniotas būtent Kristaus kūnas, kai jis miręs buvo paguldytas į kapą.
Miglotas pirmasis tūkstantmetis
Turino drobulės istorija iki jos pasirodymo Prancūzijoje XIV a. nėra objektyviai dokumentuota, o kuo ankstyvesnius šimtmečius tyrinėjame, tuo įrodymų vis mažiau. Karai, gaisrai ir stichinės nelaimės sunaikino daugybę įrodymų, todėl kol nebus rasta dokumentų su konkrečiomis nuorodomis, leidžiančiomis atsekti tą drobulę, kuri šiandien saugoma Turine, išvengiant jos supainiojimo su kokia nors kopija ar „šventuoju veidu“, istorikams belieka kelti hipotezes.
Vis dėlto egzistuoja senovinių liudijimų, kuriuos reikia nuodugniai įvertinti. Jie kalba apie galimybę, kad ši drobulė ir kiti Jėzaus Kristaus laidojimo audeklai galėjo būti išsaugoti. Tie liudijimai fragmentiški ir pasirodo skirtingais šimtmečiais. Tikslios informacijos stoka aiškinama tuo, kad dažnai liudijimų autoriai patys nebuvo matę objekto. Tokie liudijimai dažnai kilo iš nuogirdų, o tai skatino rastis daugybę legendų, neturinčių jokios įrodomosios vertės.
Edesoje (Turkijos mieste, šiandien vadinamame Urfa), apie 544 m. buvo saugomas ypatingas atvaizdas, vadinamas „Mandylion“, kurį daugelis mokslininkų tapatina su Turino drobule. Teigiama, kad tas pats audeklas 944 m. perkeltas į Konstantinopolį. Pagal vieną pastaraisiais metais nagrinėjamą versiją, jis buvo laikomas sulankstytas aštuoniais sluoksniais taip, kad žiūrovui būtų matomas tik veidas, tačiau šioje drobulės vietoje nėra oksidacijos požymių: veido sritis turėtų būti šviesesnė, palyginus su kitomis drobulės vietomis, tačiau atvaizdas vienodas visose srityse. Tradicija „Mandylion“ kilmę sieja su Kristaus laikais, o legenda pasakoja, kad Jėzus pats įspaudęs savo veidą ant šio audeklo. Nebūtų taip neįprasta manyti, kad tai galėjusi būti didelė skepeta, kuria Jėzus galėjo nusišluostyti veido prakaitą, ir joje galėjo likti veido atspaudas, kurį vėliau kažkas išsaugojo ir nugabeno į Edesą.
Turino drobulė tuo laikotarpiu galėjo būti saugoma visai kitoje vietoje. 570 m. nežinomas piligrimas iš Pjačencos teigia, kad Jeruzalėje galima pamatyti „sudarium“ – drobulę, kuri lietė Viešpaties kaktą, ir nurodo, jog šis audeklas itin slaptai saugomas vieno vienuolyno grotoje netoli Jordano. Tikėtina, kad čia kalbama apie smakro juostą, t. y. skepetaitę, skirtą prilaikyti žandikaulį. Tai patvirtina, kad įvairiose vietose buvo saugomi skirtingi Kristaus kančios audeklai ir relikvijos. Lengva susipainioti.
944 m. Edesos atvaizdas perkeltas į Konstantinopolį ir susimaišė su tūkstančiais relikvijų, saugomų įvairiose bažnyčiose bei imperatoriškuose rūmuose. Po to, kai „Mandylion“ drobė iškilmingai atgabenta į Konstantinopolį, kai kurių tyrinėtojų teigimu, ji buvo išskleista ir sukėlė visuotinę nuostabą, nes niekas nesitikėjo išvysti atsispaudusį visą kūną.
Egzistuoja ir kitas liudijimas apie Turino drobulės buvimą Konstantinopolyje. Tai – riterio Roberto de Klari iš Pikardijos, dalyvavusio Ketvirtajame kryžiaus žygyje, pasakojimas. Konstantinopolio užėmimo istorijoje jis rašo, kad šis miestas buvo nusiaubtas du kartus: 1203 m. liepos 17 d. ir 1204 m. balandžio 12 d. Tarp šių dviejų nusiaubimų R. de Klari galėjo matyti drobulę: „yra dar vienas vienuolynas, vadinamas Blachernae Šv. Marijos vienuolynu, kuriame buvo saugoma drobulė, į kurią buvo suvyniotas mūsų Viešpats. Kiekvieną penktadienį ji būdavo išskleidžiama taip, kad buvo galima aiškiai matyti atvaizdą…“ Baigiama sakant: „Niekas – nei graikas, nei romėnas – nežino, kas nutiko drobulei po miesto nusiaubimo 1204 m. balandžio 12 d.“
Taigi Konstantinopolyje, be šventųjų veidų, buvo galima pamatyti ir viso kūno atvaizdą ant liturginių audeklų, vaizduojančių drobulę, į kurią buvo įsuptas laidojamas Kristus. Tarp visų šių kopijų galėjo būti slaptai saugojama ir tikroji drobulė.Turino drobulės istorija Konstantinopolyje baigiasi su miesto nusiaubimu per Ketvirtąjį kryžiaus žygį 1202–1204 m.
Lirėjus, apie 1353 m.
Praeina maždaug 150 metų nuo tada, kai Turino drobulė išnyksta Konstantinopolyje, iki jos pasirodymo Lirėjuje – Šampanės kaimelyje, esančiame apie 100 km į rytus nuo Paryžiaus. Šis laikotarpis – neužpildoma spraga. Daugybė mokslininkų pateiktų hipotezių iki galo nepaaiškina tam tikrų nuosavybės pasikeitimų.
Tačiau įvykiai galėjo klostytis ir daug paprasčiau. Turino drobulės pergabenimas iš Rytų į Lirėjų greičiausiai įvyko per giminystės ryšius, laikantis didžiausio slaptumo. Būtent pastarasis veiksnys leido drobulei išlikti per įvairius istorinius išbandymus. Net ir palyginti neseniai, 1939-aisiais, ji slapta perkelta į Monteverdžine (Avelinas). Arba kitas pavyzdys – 2002 m. drobulė slaptai restauruota.
Atėnų kunigaikščio Otono de La Roš, pirmojo Vakaruose Turino drobulės savininko, palikuonių penktoje kartoje randama Žana de Verži, kuri buvo Žofrua de Šarni žmona. Pora susituokė 1340 m. Objektyvų įrodymą, kad Turino drobulė priklausė Šarni šeimai, galime rasti Paryžiuje, Nacionaliniame archeologijos muziejuje Thermes de Cluny. Tai nedidelis švino bareljefas (4,5 × 6,2 cm), tiksliai atkuriantis Turino drobulę, Žofrua de Šarni ir Žanos de Verži herbus, o tarp jų vaizduojamas tuščias kapas. Šis atminimo medalis rastas 1855 m. Senos upėje, netoli istorinio tilto Pont-au-Change. Jis itin vertingas dar ir dėl kitų priežasčių: kaip pirmasis žinomas atvaizdas, kuriame vaizduojamas Turino drobulės eksponavimas. Tai liudija apie piligrimystę ir drobulės viešą eksponavimą, vykusį tarp 1340 ir 1356 m., kai Žofrua de Šarni dar buvo gyvas. Du savininkų herbai išdėstyti taip, kad leidžia suprasti, kad būtent Verži šeimai priklauso šio objekto nuosavybė.
Žofrua de Šarni, Prancūzijos karaliaus riteris, Lirėjuje pastato bažnyčią ir joje įsteigia nuolat veikiančią kanauninkų kolegiją. Šioje bažnyčioje jis eksponuoja drobulę, kuri šiandien saugoma Turine, tačiau antroji jos tėvynė yra Prancūzija. Jau nuo 1354 m. popiežius suteikė atlaidus į Lirėjų vykstantiems piligrimams. Žofrua žūva 1356 m. mūšyje netoli Puatjė, niekam neatskleidęs, kaip jam pavyko įgyti šią šventą drobulę.
1418 m., artėjant Burgundijos ir Prancūzijos karui, Lirėjaus kanauninkai, norėdami apsaugoti drobulę, perduoda ją grafui Umbertui de la Roš. Šis miršta 1448 m., palikdamas relikviją savo žmonai Margaritai de Šarni, Žofrua anūkei. Ji siekia rasti saugesnę vietą, kad būtų užtikrintas drobulės išsaugojimas ateities kartoms. Po įvairių peripetijų Margarita 1453 m., mainais už tam tikras privilegijas, Ženevoje perduoda drobulę kunigaikščio Liudviko Savojiečio žmonai Anai di Liuzinjano.
Savojos kunigaikščiai
Tapę Turino drobulės savininkais, Savojos kunigaikščiai, dar neturėdami nuolatinės rezidencijos, vežiojosi ją su savimi į dažnas keliones, kol galiausiai šią relikviją perkėlė į Šamberi, tuometinę savo sostinę. Drobulė buvo laikinai saugoma pranciškonų bažnyčioje, dabartinėje katedroje.
1471 m. Amadėjus IX Savojietis nusprendė išplėsti koplyčią, kuri tuo metu buvo pačiuose kunigaikščių rūmuose. 1483 m. birželio 6 d. Šamberi kunigaikščių koplyčios relikvijų inventorizacijos dokumente pirmą kartą paminima drobulė, pavadinta „Sanctum Sudarium“ („Šventoji drobulė“).
1502 m. birželio 11 d. Savojos kunigaikštis Filibertas II Gražusis (1480–1504) perkėlė Turino drobulę iš katedros į Amadėjaus IX išplėstą koplyčią, o popiežius Julijus II šiai koplyčiai sutekė šventosios koplyčios titulą. Turino drobulė relikvijoriuje padėta nišoje už pagrindinio altoriaus ir saugoma už geležinių grotų su spynomis.
1532 m. Šamberi koplyčios chore-zakristijoje kilo gaisras. Sidabrinė relikvijoriaus dėžė, kurioje buvo laikoma sulankstyta drobulė, buvo apgadinta ant audinio nukritusio išsilydžiusio sidabro lašo, vos nesunaikinusio drobulės. Po dvejų metų vienuolės klarisės labiausiai pažeistas audinio vietas sutaisė trikampiais lopais, o išvirkščiąją drobulės pusę sutvirtino atraminiu audiniu, vadinamu Olandijos drobe.
1578 m. Savojos kunigaikštis Emanuelis Filibertas perkėlė drobulę į Turiną, kuris jau šešiolika metų buvo naujoji Savojos kunigaikščių sostinė. Taip jis norėjo sutrumpinti sunkų ir ilgą kelią Milano arkivyskupui Karoliui Boromėjui, ketinusiam vykti į Šamberi pagerbti drobulės ir taip įvykdyti pažadą, duotą už Milano išgelbėjimą nuo maro.
1694 m. Turino drobulė galutinai perkelta virš altoriaus prabangios koplyčios centre. Ši koplyčia, pastatyta tarp Turino katedros apsidės ir Karališkųjų rūmų, suprojektuota abato Guarino Guarinio.
1898 m., viešai eksponuojant Turino drobulę karaliaus Umberto I sūnaus ir sosto įpėdinio Viktoro Emanuelio vestuvių proga, Turino advokatas ir talentingas fotografas mėgėjas Sekondas Pija padarė pirmąsias drobulės nuotraukas. Šios fotografijos paskatino daugybę diskusijų ir mokslinių tyrimų, kuriuos vykdė įvairiausių sričių mokslininkai.
XX a. didėja pamaldumas ir gausėja diskusijų
Atvirai save agnostiku laikęs pasaulinio garso zoologas, anatomas ir fiziologas Ivas Delažas (1854–1920) 1902 m. pasisakė už Turino drobulės autentiškumą, manydamas, kad joje suvynioto žmogaus bruožai atitinka Jėzaus atvaizdą. Nuspėdamas būsimų tyrimų rezultatus jis teigė, kad drobulės autentiškumo tikimybė yra tokia didelė, kad tik vienas iš 83 milijonų atvejų galėtų reikšti, kad tai klastotė, nors Delažas tuo metu dar neturėjo pakankamai duomenų šiam teiginiui patvirtinti. Per Paryžiaus Mokslų akademijos posėdį, klausant gausiai susirinkusiai miniai, Delažas pristatė savo tyrimus, darydamas išvadą, kad žmogus, kuris buvo suvyniotas į drobulę, negalėjo būti niekas kitas, kaip tik Kristus, nes minimalus laikas, reikalingas vadinamajam garų suformuotam atvaizdui rastis, buvo viena diena, o maksimalus laiko tarpas, per kurį kūnas galėjo išgulėti nesunaikindamas susidariusio atvaizdo ar bent nepalikdamas irimo pėdsakų, buvo 40 valandų: tai atitinka Evangelijose minimus faktus. Akademijos sekretorius, papiktintas, kad agnostinėje aplinkoje drįsta kalbėti apie Jėzų, išbraukė kolegos pranešimą iš posėdžio protokolo.
1931 m. sosto įpėdinio Umberto vestuvių proga surengtas dar vienas viešas Turino drobulės eksponavimas. Tuomet padaryta naujų nuotraukų (jos vienos žinomiausių), šįkart jos buvo profesionalaus fotografo Džiuzepės Enrio. Drobulė dar kartą fotografuota to paties Dž. Enrio 1933 m., per Šventaisiais metais surengtą viešą relikvijos rodymą.
Antrojo pasaulinio karo metu, siekiant apsaugoti Turino drobulę nuo galimų aviacinių antskrydžių, ji paslėpta Monteverdžine šventovėje Avelino mieste. Į Turiną sugrąžinta 1946 m.
1969 m. padarytos pirmosios spalvotos drobulės nuotraukos. Jų autorius – Džiovanis Batista Judika Kordilja. Kardinolas Mikelė Pelegrino taip pat sudarė ekspertų komisiją.
1978 m. vyko viešas Turino drobulės išstatymas, skirtas 400 metų sukakčiai nuo jos perkėlimo iš Šamberi į Turiną. Pasibaigus šiai ekspozicijai, Italijos ir užsienio mokslininkai iš STURP (STURP – „Shroud of Turin Research Project“ – Turino drobulės tyrimo projektas) grupės atliko tyrimus ir paėmė mėginius, kuriuos turėjo ištirti įvairių sričių mokslininkai.
Kai 1983 m. tremtyje mirė buvęs Italijos karalius Umbertas II, Turino drobulės savininkas, jis testamentu perdavė šią relikviją popiežiui. Jonas Paulius II nurodė, kad drobulė turi likti Turine, o jos saugotojais pasikeisdami turi būti arkivyskupai, kurie paeiliui užims Turino arkivyskupo sostą.
1988 m. atlikus Turino drobulės mėginių tyrimą radioaktyviosios anglies metodu, paaiškėjo, kad ji datuojama tarp 1260 ir 1390 m. po Kr. – tai labai sukrėtė drobulės tyrinėtojų bendruomenę. Vėliau, 1993-aisiais, atlikta drobulės audeklo apžiūra. Joje dalyvavo ekspertai, pakviesti pasiūlyti priemonių, kaip geriausiai užtikrinti šios relikvijos išsaugojimą. Be to, siekiant sudaryti sąlygas G. Guarinio koplyčios restauravimo darbams, drobulė laikinai perkelta į choro zoną už pagrindinio Turino katedros altoriaus. 1997-aisiais, likus kelioms dienoms iki restauravimo darbų pabaigos, koplyčią nuniokojo siaubingas gaisras. Laimei, ugniagesiai drobulę saugiai išgabeno iš katedros į saugią vietą.
Vėlesnėmis dienomis Turino drobulės išsaugojimo komisija patvirtino, kad šventasis audeklas nepatyrė jokios žalos. Taip pat, ruošiantis kurti dokumentinį filmą, buvo padaryta nuotraukų ir skaitmeninių vaizdo įrašų.
1998 ir 2000 m. vyko net du vieši Turino drobulės išstatymai. Per 2000 m. vykdytus jos perkėlimo į naują saugojimo vitriną darbus ji fotografuota naudojant skenerį, įterptą tarp drobulės ir Olandijos drobės. Taip pirmą kartą nuo 1534 m. ištirti dideli drobulės išvirkščiosios pusės plotai. 2002 m. buvo atlikta daugiau restauravimo darbų.
Reikia pabrėžti, kad audinio senėjimo procesai paspartėjo, kai audinys buvo paveiktas gaisro, kaip kad nutiko Šamberi 1532 m. Nors dalį pažeidimų vėliau iš dalies sutvarkė klarisių vienuolės ir jie buvo dar kartą pakoreguoti kitomis aplinkybėmis, apdegusios audinio vietos greičiau sensta. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vietose, esančiose šalia nudegusių, audinio siūlai silpnesni, tad bet koks lengvas patempimas sukelia pluošto trūkius, kartu atskylant apdegusioms dalelėms: šis reiškinys vyksta būtent pažeistose vietose. Ne tik tempimas ir kiti veiksmai, būtini išstatymams, bet ir šviesa bei atmosferos spinduliai gali sukelti mikroskopinius įtrūkimus, kurie ardo audinį. Turino drobulės atveju bet koks atskilusių apdegusių dalelių judėjimas galėtų patekti į žmogaus atvaizdo sritis, ir tai gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Teoriškai buvo būtina imtis skubių veiksmų, nors tai atrodė esąs nepopuliarus sprendimas.
Restauravimo tikslas buvo pašalinti arba bent sumažinti kai kuriuos žalingus veiksnius, kad drobulė ateityje kuo geriau išliktų. Tie pavojingi veiksniai buvo tokie: daugybė lankstymo įdubimų, išsidėsčiusių per visą audinį, atsiradusių dėl to, kad ilgus dešimtmečius drobulė laikyta apsukta aplink medinį stulpelį, taip pat bėgant amžiams buvo įvairiausiais būdais lankstoma; taršių medžiagų kaupimasis tarp lopų ir Olandijos audinio, kur susidarė tikros kišenės su apdegusio audinio fragmentais, dulkėmis ir kitomis liekanomis. Vykdant restauravimo darbus atlikti nauji fotografiniai bei instrumentiniai tyrimai, taip pat paimti drobulės audinio mėginiai, kurie bus naudingi tolesniems tyrimams ir galės patvirtinti arba paneigti 1978 m. STURP grupės atliktus tyrimus. Galiausiai drobulė prisiūta prie naujo atraminio audinio ir apversta, jos nepakėlus ir neištiesus, o taip, kad būtų užtikrintas visiškas jos saugumas.
Ką sako mokslas?
Tyrimai, atlikti su Turino drobule, leidžia daryti išvadą, kad tai iš tiesų yra Jėzaus Kristaus palaidojimo drobulė. Norint moksliškai patikrinti, kiek tikėtinas drobulės žmogaus tapatinimas su Jėzumi, reikia palyginti Evangelijų pateikiamas žinias su tuo, kas matoma ant pačios drobulės. Nustačius bendrus požymius, galima pasitelkti tikimybių skaičiavimą.
Tai padarė Turino universiteto matematikas Bruno Barberis. Kiekvienam bendram požymiui, siejančiam Jėzų ir drobulės žmogų, jo priskirta tam tikra tikimybė. Skaičiavimų pabaigoje paaiškėjo, jog tikimybė, kad visi šie požymiai būtų matomi viename ir tame pačiame žmoguje, patyrusiame nukryžiavimo kančią, yra lygi 1 padalytam iš 200 milijardų. Tai reiškia, kad iš 200 milijardų nukryžiuotųjų galėjo būti tik vienas, kuriame matytume tuos pačius požymius, kuriuos matome drobulės žmoguje ir Jėzuje. Kadangi akivaizdu, kad žmonijos istorijoje negalėjo būti 200 milijardų nukryžiuotų asmenų, tai leidžia daryti išvadą, kad tikimybė, jog nukryžiuotasis su šiomis savybėmis buvo vienintelis, labai didelė – todėl drobulės žmogus iš tiesų yra Jėzus.
Atvaizde yra audinio pageltimas, atsiradęs dėl lino irimo. Linas tose vietose oksiduotas ir dehidratuotas. Atvaizdas drobulėje nebuvo sukurtas dirbtinėmis priemonėmis. Tai nėra nei paveikslas, nei atspaudas: audinyje nėra jokių pigmentų. Tai taip pat nėra paviršiaus nudeginimas, padarytas įkaitintu bareljefu, mat taip padaryti atspaudai prasiskverbia per visą audinį, jie pasižymi kitokia fluorescencija ir neturi tokių trimačių savybių kaip Drobulė. Tai ir ne rūgštinių pigmentų naudojimo rezultatas, nes jie būtų paveikę audinį didesniame gylyje ir pažeidę kraujo žymes.
Įdomiausi eksperimentai atlikti ENEA centre Fraskatyje, netoli Romos. Lino audiniai mokslininkų apšvitinti eksimeriniu lazeriu – įrenginiu, skleidžiančiu didelio intensyvumo ultravioletinę spinduliuotę. Rezultatus palyginus su drobulės atvaizdu, pasirodė įdomių panašumų. Buvo patvirtinta galimybė, kad atvaizdą galėjo sukelti kryptinga ultravioletinė spinduliuotė. Kai kurių mokslininkų teigimu, ant drobulės esantis atvaizdas galėjo atsirasti dėl šviesos, sklidusios iš Kristaus kūno prisikėlimo momentu. Ši hipotezė nėra neįtikėtina: prisiminkime Atsimainymo epizodą. Dėl šios priežasties vienas vaikas drobulės atvaizdą pavadino Jėzaus „asmenuke“!
Daugelis mokslinių tyrimų patvirtina drobulės autentiškumą: didelis kiekis Artimųjų Rytų kilmės žiedadulkių, taip pat alavijo ir miros pėdsakai; primityvi audinio gamyba; aragonitas, panašus į randamą Jeruzalės urvuose; žemės pėdsakai ties keliais ir nosimi; šoninė siūlė, identiška toms, kurios aptinkamos I amžiaus žydų audiniuose; gausūs Artimųjų Rytų kilmės DNR pėdsakai. Ant drobulės matomas joje suvynioto kūno negatyvo atspaudas (mažai tikėtina, kad viduramžiais buvo sukurtas fotografinis negatyvas, kai net nebuvo žinoma, kas yra negatyvas, palyginus su pozityvu, t. y. mūsų įprastai matomu vaizdu), taip pat kraujo dėmės, kurios po tyrimų pasirodė esančios tikras žmogaus kraujas, prasisunkęs iš lavono žaizdų per maždaug 36–40 valandų.
Tikėjimas nesiremia Turino drobule, tačiau akivaizdu, kad Turino drobulė patvirtina ir paremia tikėjimą. Šis nepaprastas audeklas suteikia mums galimybę savo akimis pamatyti visa, kas parašyta apie Kristaus kančią Evangelijose, su įspūdingomis ir jaudinančiomis detalėmis. Daugiau nei 120 rimbo kirčių, erškėčių vainikas, veido patinimai dėl smūgių ir kritimų, vinių skylės riešuose, žaizda šone su gausiu kraujo ir vandens išsiliejimu – visa tai negali palikti abejingo tikinčiojo, žvelgiančio į Turino drobulę.
Pastaraisiais metais mokslininkams kilo abejonių dėl nustatyto datavimo, nurodančio į viduramžius. Kodėl nauji moksliniai tyrimai, regis, prieštarauja 1988 m. radioaktyviosios anglies būdu gautiems rezultatams? Audinio, iš kurio buvo paimtas fragmentas datavimo tyrimui, paėmimo vieta, pasirodo, buvo užteršta – tai buvo lopymo vieta. Svarbus mokslinis straipsnis, paskelbtas 2019 m. žurnale „Archaeometry“, statistiškai nagrinėja 1988 m. radioaktyviosios anglies metodo pirminius duomenis, t. y. duomenis, gautus iš pavienių matavimų. Statistinė analizė atskleidžia, kad mėginiai nebuvo homogeniški, todėl negalėjo būti laikomi reprezentatyviais viso audinio atžvilgiu. Todėl šio testo rezultatas neleidžia laikyti, kad Turino drobulė sukurta tik viduramžiais, kaip kad buvo teigiama 1988-aisiais.
Išvados
Turino drobulės iki šiol negalima paaiškinti vienareikšmiškai ir galutinai. Moksliniu požiūriu ji ir toliau yra iššūkis: daugelio ant audinio atsispaudusio atvaizdo savybių – nepaveikslinis jo pobūdis, paviršinis įspaudas, trimatiškumas ir atitikimas evangeliniams pasakojimams – nepavyko įtikinamai atkurti naudojant žinomas technikas. Tačiau prieštaringi rezultatai, tokie kaip minėto 1988-ųjų tyrimo, ir vėlesnė metodologinė šios analizės kritika, rodo, kaip sudėtinga prieiti prie galutinių išvadų. Mokslas šiuo atveju dar nėra taręs galutinio žodžio: pateikė svarbių klausimų, atmetė kai kurias hipotezes, bet paslapties neišsiaiškino.
Dvasiniame lygmenyje būtent šis paslapties šydas tampa reikšmingu. Turino drobulė nėra įrodymas, o ženklas. Ji neverčia tikėti – ji kviečia susimastyti. To nuplakto ir nukryžiuoto žmogaus atvaizdas, kurį daugelis tapatina su Kristumi, nepakeičia Evangelijos, bet paverčia ją vizualiai apčiuopiama, tarsi akimis matoma realybe. Ji gali padėti krikščioniui gilintis į Kančios slėpinį, išklausytą pasakojimą paversti veidu, į kurį galima pažvelgti.
Šioje pusiausvyroje tarp įrodymo ir tylos, tarp tyrimo ir kontempliacijos, Turino drobulė išlaiko autentiškiausią savo vertę: ne įrodyti, o klausti. Mokslui ji tebėra neišspręsta mįslė. Tikėjimui – galimas didesnio slėpinio – Kančios ir Išganymo – atspindys.
