Kiek reikėtų paaukoti už krikštynas, santuoką, laidotuves ar užsakytas šv. Mišias? Su šiuo klausimu susiduria ne vienas Panevėžio miesto ir rajono gyventojas. Nors oficialaus bažnytinių patarnavimų kainoraščio nėra, parapijose yra susiformavusios orientacinės aukos, o jų dydis priklauso nuo vietos papročių, žmogaus galimybių ir konkrečių aplinkybių. Panevėžio krašto kunigai pabrėžia – auka nėra mokestis, o sakramentai turi būti suteikiami ir tiems, kurie paaukoti neišgali.
Kartais nurodo orientacinę kainą
Per šv. Mišias aukojama tiek, kiek žmogus nori ir gali. Nėra nustatytos sumos. Užsakant Mišias konkrečia intencija – už gyvus ar mirusius – parapijos kartais nurodo orientacinę auką, tačiau tai nėra privalomas mokestis.
Krikštynų, santuokos, laidotuvių ar kitų patarnavimų atveju kai kurios parapijos gali pasakyti, kokias aukas žmonės dažniausiai aukoja, tačiau oficialaus vadinamojo „kainoraščio“ nėra.
Lietuvoje žmonės dažnai aukoja: per sekmadienio Mišias – nuo kelių eurų iki tiek, kiek leidžia galimybės; už užsakomas Mišias – dažnai apie 10–30 eurų, tačiau tai priklauso nuo parapijos ir nėra privaloma suma; už krikštynas, santuoką ar laidotuves – aukos labai įvairuoja, dažnai nuo kelių dešimčių iki šimto ar daugiau eurų, pagal galimybes ir vietos papročius.
Turi gauti atlygį
Už krikšto ar santuokos sakramentą iš žmonių bažnyčioje tikimasi aukos. Aukos dydis paprastai siekia nuo 50 iki 200 eurų, o kai kuriose bažnyčiose ir daugiau.
Be abejonės, tiek vestuvėse, vykstančios bažnyčioje, tiek krikštynose vienas iš esminių elementų yra bažnyčios apeigos ir sakramentą suteikiantis kunigas. O kunigai, nors savo paslaugų ir neįkainoja, vis tiek už tai, ką daro, turėtų gauti atlygį.
Permetus akimis socialinius tinklus ir grupes, kuriose kalbama apie krikštynas bei vestuves, matyti, kad paprastai žmonės nesismulkina ir kunigui ar bažnyčiai paskiria apvalias pinigų sumas. Už vieno vaiko pakrikštijimą kunigui paprastai skiriama 50 ar 100 eurų auka.
Vestuvės atsieina brangiau – paprastai kunigui ar bažnyčiai paaukojama nuo 150 iki 300 eurų.
Tačiau yra tokių bažnyčių ir kunigų, kurie apie kainas nekalba, bet yra ir tokių, kurie aiškiai pasako, kiek reikėtų paaukoti. Pavyzdžiui, už tuoktuves kunigas prašo 300 eurų, o už laidotuves nurodo, kad reikia aukoti 100 eurų.
Tikinteji aukoja
Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, Vadaktėlių bei Upytės parapijų administratorius dr. Gediminas Jankūnas sakė, kad parapijiečiai, tikintieji bažnyčiai aukoja.
„Kiekvienas aukoja pagal savo galimybes, bet yra nusistovėjusios aukos skirtingose parapijose, nes žmonių galimybės aukoti priklauso nuo pajėgumų, pajamų. Laidotuvių aukų dydžiai skiriasi, nes vieni aukoja tik už pačias laidotuves, kitų auka didesnė – naudojosi parapijos sale arba kitais patarnavimais. Aukos dydžiai žmogui pasakomi, kai tariasi dėl paslaugos.
Krekenavos bazilikoje krikštynoms, santuokai parapijos ekonominė taryba nustatė, kad auka yra laisva, jei paslauga teikiama parapijiečiams. Tačiau, jei tuoktis arba krikštyti vaiką atvykstama iš kitur, tai už krikštą auka – 100 eurų, o už santuoką – 350 eurų“, – pristatė aukų dydžius kunigas ir teigė, kad tokio dydžio aukos nesikeitė jau dvejus–trejus metus, o aukų dydžius peržiūri ekonominė taryba.
Tariasi su bendruomene
Pasak klebono, ekonominė taryba, nustatydama aukos dydžius, pasitaria su bendruomene.
„Bendruomenė turi žinoti aukų dydžius, nes yra buitiniai kaštai, o parapijos gyvenimas kainuoja. Aukomis prisidedama prie parapijos gyvenimo. Kitą kartą susidaro įspūdis, kad bažnyčia gyvena iš Vatikano arba vyskupas iš kažkur ištraukia pinigus. Dar kiti mano, kad viskas turi būti už dyką, nes tai yra iš Dievo. Žinoma, šiam pasaulyje viskas yra Dievo, bet esame žmonės ir turime mokėti mokesčius, algas, pensijas. Todėl po šita saule pragyvenimas – žmogiškas vargas, o kai būsime pas Dievą, tai tuomet ir bus viskas nemokama“, – kalbėjo G. Jankūnas ir teigė, kad nustatytos aukos ribos ir jas reikia gerbti.
Yra ir rekomendacijos
Krekenavos bazilikos rektorius aiškino, kad kunigams Vyskupų konferencija ir kiekvienos vyskupijos vyskupo yra duotos rekomendacijos ir taisyklės, kaip tvarkyti aukas.
„Tos rekomendacijos nėra viešinamos, bet kunigas jas žino ir jomis vadovaujasi. Tačiau aukoms yra palikta tam tikros laisvės, ką gali parapijos klebonas spręsti pasitaręs su ekonomine taryba“, – aiškino G. Jankūnas ir teigė, kad jis nedalyvauja aukų rinkimo procese, o besikreipiantiems apie aukas paaiškina savanoriai, kurie yra už šią tarnystę atsakingi ir nurodo aukos dydį už tam tikrą patarnavimą.
„Savanoriai dažnai žino besikreipiančių žmonių finansines galimybes. Todėl jie į tas galimybes atsižvelgia. Pasitaiko, kad žmonės pamiršta paaukoti už santuoką arba krikštynas. Tačiau iš paskos nesekiojame ir neskambiname bei nereikalaujame. Viskas išsilygina, nes žmonės susipranta ir po kurio laiko auka pasiekia bažnyčią, – pasakojo kunigas ir pajuokavo, kad būna ir nesusiprantančių: – Tada taip ir lieka – aukos nėra.“
S. Tamulionis.
Kartais neaukojama
Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios klebonas Stasys Tamulionis prisipažino, kad ne visada aukos surenkamos.
„Būna tokių sekmadienių, kad aukų visai nesurenkame. Aukos nėra nustatomos, o jeigu Mišiose nėra tikinčiųjų, tai ir aukų būna nulis. Būna tokių sekmadienių, kad apskritai per Mišias aukos nerenkamos, nes nėra iš ko rinkti. Kai yra žmonių daugiau, kai būna užsakytos metinės už numirusį asmenį, tuomet ir aukų surenkame daugiau“, – pasakojo kunigas ir teigė per atlaidus parapijiečiai aukoja daugiau.
Yra taupių, yra dosnių
„Daugiau aukų būna per sutvirtinimus, jeigu Mišiose dalyvauja vyskupas, per tuoktuves, krikštynas. Ypač mažai aukų būna žiemą. Kainos bažnyčioje nėra, yra auka pagal žmogaus sąžinę ir kiek leidžia jo kišenė. Yra labai taupių žmonių, yra neaukojančių, tuomet paslaugos suteikiamos veltui.
Žinoma, būna ir dosnių žmonių, kurie aukoja. Bažnyčia gyvena iš aukų, nes yra penktas įsakymas – išlaikyti bažnyčią ir jos tarnus – kunigą, zakristijoną, vargonininką, valytoją, bažnyčios puošėją. Kiekvienas katalikas tą privalo daryti, bet tos aukos – pagal išgales ir pagal sąžinę, – aiškino S. Tamulionis ir teigė, kad aukojama už laidotuves, tuoktuves, krikštynas: – Jeigu pradėtum sukti galvą dėl aukos dydžio, tuomet vis būtų mažai. Dabar gi, kiek žmogus gali, tiek aukoja. Pragyvename ir ačiū Dievui.“
Bendruomenė turi prisidėti
Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas aiškina, kad bažnyčioje paliekama auka už patarnavimus.
„Žinoma, tai priklauso ir nuo žmonių galimybių. Tai taip pat susiję ir su žmogaus noru, apsisprendimu savo ištekliais prisidėti prie atlygio bendruomenės tarnams, ir ne tik kunigams, bet ir visiems, kurie savo triūsu padeda surengti šventę ar atlikti kitus liturginius patarnavimus. Tai vargonininkai, zakristijonai, puošėjai, valytojai.
Be to, reiktų neužmiršti, kad tos aukos taip pat turi padėti padengti komunalines išlaidas ir kitas bažnyčios išlaikymo reikmes“, – sako diakonas D. Chmieliauskas ir teigia, jog nutinka, kad žmonės nepaaukoja visiškai nė vieno cento, tačiau tai nėra ir negali tapti kliūtimi priimti sakramentus.
Oficialaus aukų „tarifo“ nėra
Lietuvoje nėra oficialaus aukų „tarifo“, tačiau per daugelį metų susiformavo tam tikra praktika. Bet svarbu suprasti, kad tai yra aukos, o ne mokestis, todėl žmogus gali aukoti pagal savo galimybes.
Įprastai aukos: šv. Mišios už gyvuosius ar mirusiuosius 10–20 eurų; metinės, ypatinga intencija 20–50 eurų; krikštynos 50–150 eurų; santuoka bažnyčioje 100–300 eurų; laidotuvės ir laidotuvių šv. Mišios 50–200 eurų.
Beje, nėra vienos institucijos, kuri visai Lietuvai nustatytų aukų dydžius. Tik kanonų teisė numato, kad tikintieji turi prisidėti prie bažnyčios išlaikymo pagal savo galimybes, tačiau konkrečių sumų paprastai nenustato.
Praktikoje aukų dydžiai susiformuoja iš kelių veiksnių: žmonės klausia pažįstamų, kiek įprasta aukoti, ir taip susiformuoja „nerašytas standartas“.
Kai kurios parapijos paskelbia orientacines aukas. Oficialiai jos vadinamos rekomenduojamomis aukomis, nors žmonės kartais jas suvokia kaip kainoraštį.
