Ar žinojote, kad jūsų šeimoje gali slypėti istorijos, vertos geros knygos ar serialo scenarijaus? Apie tai, kas iš tiesų skatina žmones atsigręžti į savo šaknis, kokių netikėtumų kyla tyrinėjant senus dokumentus ir kodėl giminės medis tampa vertingiausia šeimos relikvija, pasakoja istorikas/genealogas Gediminas Dubonikas.
Protėvių gyvenimai – mūsų elgesio veidrodis
Pasak specialisto, šių dienų pasaulyje žmonės neretai pasigenda bendrystės jausmo, todėl žinojimas, kad už mūsų stovi daugybė protėvių, suteikia stiprų emocinį pamatą.
„Giminės medis yra kur kas daugiau nei datos ar protėvių vardai. Tai gyvas įrodymas, kad esame didesnės istorijos dalis. Žmogui intuityviai svarbu suprasti, iš ko jis paveldėjo savo charakterį, talentus ar net išvaizdą. Žinios apie tai, kaip gyveno jūsų protėviai ir kokius iššūkius jie įveikė, padeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje“, – įsitikinęs G. Dubonikas.
Kartu jis mano, kad praeities pažinimas turi tiesioginę įtaką žmogaus emociniam atsparumui.
„Kai pamatome, ką išgyveno mūsų protėviai – karus, skurdą, badą ar asmenines dramas – ir kaip jie sugebėjo judėti pirmyn, pasikeičia mūsų pačių požiūris į dabarties sunkumus. O kad jie žengė į priekį, net ir strigdami, rodo didžiausias pasiekimas – šie žmonės per šimtmečius nepasidavė ir nešė gyvybės kibirkštį, kol ją perdavė mums“, – teigia ekspertas.
Pasak genealogo, suvokimas, kad mano giminė išgyveno didžiulius sunkumus, o tai reiškia, kad ir aš turiu jėgų nugalėti iššūkius, dažnai veikia kaip vidinis variklis. „Tokių atvejų mano praktikoje pasitaiko gan dažnai. Pamatę savo giminės medį ir jame atsispindinčius protėvių likimus, žmonės sako, kad tai juos motyvuoja eiti į priekį, kovoti su kylančiais sunkumais“, – pastebėjimais dalijasi G. Dubonikas.
Svarbu kalbėtis su senoliais
Tuo pačiu jis pataria neatidėlioti giminės medžio sudarymo. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – vis nukeldavome šį darbą ateičiai. O kai jau atrandame laiko, kartais būna per vėlu. Tie artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik nuo nulio. Tačiau net ir tada vis dar gali pavykti sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka daug ilgiau“, – sako jis.
G. Dubonikas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius, neretai tenka griebtis ir originalių metodų bei pasitelkti vaizduotę. „Kartais atsakymą randame tik po ilgų paieškų, o kartais jis būna visiškai prieš pat nosį, tik jo nematome. Todėl reikia bandyti įsijausti į žmonių, gyvenusių prieš šimtmečius, situacijas“, – pasakoja Gediminas.
Specialistas pabrėžia, kad norint sukurti tikslų bei išsamų medį, profesionali pagalba yra būtina, tačiau pačią pradžią kiekviena šeima gali rasti pati. „Pirmuosius žingsnius rekomenduoju žengti namuose. Reikia ieškoti senų nuotraukų, dokumentų, laiškų. Taip pat būtina kalbėtis su giminaičiais, ypač vyriausiais. Tyrimams svarbūs ne tik vardai, bet ir kaimų ar miestų pavadinimai, o darbą gerokai palengvina gimimo ar santuokos datos“, – pataria pašnekovas.
Tačiau net žinant tikslius duomenis, sudarinėjant giminės medžius neretai nutinka kurioziškų situacijų, vertų knygos ar filmo scenarijaus. „Pavyzdžiui, aptikau, kad vienoje šeimoje augo dvi dukterys vardu Aldona. Paaiškėjo, kad gimus antram vaikui, tėvas su kūmais tiek prisišventė, kad nuvažiavęs į bažnyčią pamiršo, kokį naujagimio vardą buvo pasakiusi jo žmona. Kunigo paklaustas, kaip krikštyti vaiką, leptelėjo: „Aldona“, nors tikrasis vardas turėjo būti Elena. O kas įrašyta metrikose, to neištrinsi. Taip ir augo dvi sesutės Aldonos, tuo pačiu vardu ir ta pačia pavarde“, – pasakoja tyrėjas.
Ugdomas patriotizmas ir meilė šaliai
G. Duboniko teigimu, šiandien stebimas mūsų tautiečių susidomėjimas savo šaknimis rodo gilų visuomenės vertybių lūžį ir grįžimą prie to, kas tikra. „Maloniai stebina tai, kad šeimos istorija, protėvių pasauliu vis labiau domisi jauni žmonės. Jau nekalbant apie tėvus ir senelius, kuriems šis darbas yra tarsi šventa pareiga“, – džiaugiasi genealogas.
Jis įsitikinęs, kad didėjantis susidomėjimas yra subrendusios visuomenės bruožas. „Pasikeitė laikmetis bei žmonių mentalitetas. Pergyvenome sovietmetį, kai dėl represijų grėsmės tėvai ir seneliai bijojo atskleisti giminės praeitį. Po to praūžė laukinio kapitalizmo era, kai daug kam rūpėjo tik materialūs dalykai. Šiandien mes pagaliau gyvename naujais laikais, kai visiškai kitaip suvokiamos vertybės, o mūsų tauta atranda tikrąsias vertybes, tokias kaip šeimos praeitį, o per ją – susidomėjimą ir pagarbą visos mūsų tautos istorijai“, – aiškina specialistas.
Pasak jo, žmones atranda, kad giminės istorija yra turtas, kuris niekada nepasens ir nenuvertės. „Juk ištisos kartos ir jų ateitis saugiai laikosi ant įdomių, tvirtų bei gilių giminės medžio šaknų“, – pastebi G. Dubonikas.
