Vilniuje vykstančio VI Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso antroji diena vėl sukvietė tikinčiuosius iš daugiau nei 50 pasaulio šalių susitikti ant Išganytojo kalvos. Dienos programoje skambėjo trys skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys liudijimai apie gailestingumą.
Kongreso dalyviai klausėsi kardinolo, Krokuvos arkivyskupo Grzegorzo Ryśo pranešimo apie atminties svarbą, britų evangelizatoriaus Johno Pridmoreʼo atsivertimo istorijos ir Konstantinopolio visuotinio patriarcho Baltramiejaus I įžvalgų apie krikščionių vienybę bei susitaikinimą.
Antroji kongreso diena prasidėjo simboliniu akcentu – pristatytas Vilniui skirtas Vilties varpas, kurios pavadinimas „Gailestingumas“. Kardinolas Grzegorzas Ryśas priminė, kad tai jau 18-asis pasaulinio Vilties varpų tinklo varpas. Pirmieji tokie varpai buvo sukurti Krokuvai, vėliau Filipinams ir Brazilijai, o šiandien jie skamba įvairiose pasaulio vietose kaip vilties ir gailestingumo ženklai. „Nuo 2020-ųjų metų buvo sukurta 18 tokių varpų, kad visame pasaulyje susiformuotų vilties tinklas“, – sakė kardinolas.
Kardinolas Grzegorzas Ryśas: prisiminkime patirtą gailestingumą
Vienas ryškiausių šių dienų Bažnyčios dialogo balsų Europoje, istorikas, teologas ir aktyvus ekumeninio dialogo puoselėtojas kardinolas Grzegorzas Ryśas skaitydamas pranešimą „Atmintis kaip gailestingumo miesto pamatas“ kvietė pažvelgti į krikščionybės istoriją ne kaip į idealizuotą pasakojimą, bet kaip į gyvą paveldą, kuriame susipina ir šventumo, ir žmogiško silpnumo istorijos.
Kalbėdamas apie krikščioniškojo gailestingumo tradicijas, kardinolas prisiminė popiežiaus Inocento III iniciatyvą XIII amžiuje Romoje įkurti Šventosios Dvasios ligoninę apleistiems kūdikiams globoti. Pasak kardinolo, tokios iniciatyvos tapo Europos socialinės rūpybos ir medicinos tradicijos pagrindu.
Prie šios ligoninės buvo įrengtas specialus besisukantis langelis, kuriame motina galėdavo anonimiškai palikti naujagimį ir taip išgelbėti jo gyvybę. Krokuvos arkivyskupas šį sprendimą palygino su šiandien veikiančiais Gyvybės langeliais.
Remdamasis viduramžių autoriais kalbėtojas priminė ir šiandien aktualią mintį, kad „teisingumas be gailestingumo yra žiaurumas“. Anot jo, krikščioniškoji tradicija visada mokė, kad teisingumas ir gailestingumas negali būti supriešinami, nes tik jų vienybė leidžia kurti tikrai žmogišką visuomenę.
Vis dėlto kardinolas ragino nepamiršti ir skaudžių Bažnyčios istorijos puslapių. Kryžiaus žygiai, religiniai persekiojimai, netolerancijos apraiškos ar smurtas taip pat yra krikščionių istorijos dalis, todėl tikrasis iššūkis šiandien yra ne slėpti praeitį, bet iš jos mokytis. „Daug geriau yra prisiminti abu – ir gėrį, ir blogį – ir pasirinkti tą istorijos srovę, kurią norime tęsti“, – pabrėžė jis.
Baigdamas pranešimą arkivysk. G. Ryśas priminė, kad gailestingumas nėra vien socialinė veikla ar filantropija. „Krikščionims vargšai nėra sociologinė kategorija – tai pats Kristaus kūnas.“ Pasak kardinolo, santykis su silpniausiais visuomenės nariais atskleidžia, ar tikėjimas yra autentiškas, nes „vengti vargšų reiškia vengti Jėzaus“, – tikino kardinolas.
Krokuvos arkivyskupas pabrėžė, kad pirmiausia žmogus turi prisiminti jam pačiam parodytą Dievo gailestingumą. „Pirmiausia turime prisiminti ne herojiškus šventuosius, bet didžiausius nusidėjėlius, kuriuos Viešpats priėmė ir kuriems atleido,– prisiminti Petrą, Paulių, Augustiną, Pranciškų, Ignacą Lojolą ir tūkstančių kitų, taip pat ir save patį“, – sakė kardinolas.
John Pridmore: iš kalėjimo į Dievo glėbį
Po istorinio ir teologinio žvilgsnio į gailestingumą kongreso dalyviai išgirdo britų evangelizatoriaus Johno Pridmore liudijimą. Kadaise į nusikalstamą pasaulį įsitraukęs vyras šiandien yra vienas žinomiausių katalikų liudytojų Europoje, dirba su rizikos grupės jaunimu ir pasakoja apie Dievo gailestingumo galią. Šio liudytojo gyvenimo istorija sugulė į bestseleriu tapusią knygą „Iš nusikaltėlių pasaulio į Pažadėtąją žemę“.
Pridmore pasakojo apie skaudžias tėvų skyrybas, kurios lėmė jo pasirinkimą: „Aš nusprendiau, kad nemylėsiu jų ir nieko nemylėsiu, nes kiekvieną kartą, kai myli, tu kenti.“ Liudytojas pasakojo apie patirtą smurtą, konfliktus su teisėsauga, apie tai, kaip būdamas 15-os pateko į kalėjimą, kaip gyveno tarp organizuoto nusikalstamumo grupuočių Londone. Ilgainiui pasiekė viską, ką pasaulis vadina sėkme, – turėjo pinigų, įtaką, prabangų gyvenimą, tačiau viduje jautė tik didėjančią tuštumą.
„Buvo metas, kai retai išeidavau iš namų be ginklo. O dabar neišeinu iš namų be rožinio. Ir aš manau, kad jis yra daug galingesnis ginklas už bet kokį, kurį esu laikęs rankose“, – teigė Johnas Pridmore.
Lūžis įvyko po širdies smūgio kai, jo paties žodžiais, pirmą kartą nuoširdžiai kreipėsi į Dievą. Tada buvo įsitikinęs, kad netrukus mirs ir pateks į pragarą. „Pasakiau: Dieve, iki šiol tik ėmiau sau, o dabar noriu duoti. Tą akimirką patyriau Dievo meilę, kuri tiesiog persmelkė mane“, – prisiminė jis.
Papasakojęs mamai apie atsivertimą, išgirdo netikėtą atsakymą: ji visą gyvenimą kasdien meldėsi už sūnų. Negana to, likus devynioms dienoms iki jo atsivertimo, buvo pradėjusi noveną šv. Judui Tadui, laikomam į beviltiškas situacijas patekusiųjų globėju.
„Kai mama baigė melstis noveną, išgirdau širdyje Dievo balsą“, – pasakojo J. Pridmore.
Netrukus po to patėvis jam padovanojo pirmąją Bibliją. Atsivertęs atsitiktinį puslapį perskaitė pasakojimą apie sūnų palaidūną. „Supratau, kad tai mano istorija. Viską, ką buvau gavęs iš Dievo, buvau iššvaistęs“, – sakė Johnas.
Vėliau kalbėtojas pasakojo apie savo atsivertimą, pirmąją gyvenime išpažintį ir Eucharistijos atradimą. Būtent asmeniškai patirtas Dievo gailestingumas, anot jo, tapo pagrindu vėlesnei tarnystei tarp benamių, priklausomybių kamuojamų žmonių, kalinių ir sunkių ligonių.
„Tikrai tikiu, kad negalime būti Dievo gailestingumo indais, prieš tai patys nepriėmę gailestingumo“, – teigė J. Pridmore. Liudijimo pabaigoje jis citavo šv. Joną Paulių II ir ragino krikščionis nebijoti būti vilties nešėjais pasaulyje: „Jūs esate Kristaus šviesa. Niekada nebijokite, nes tamsa niekada nenugalės šviesos.“
Baltramiejus I: krikščionių susiskaldymas – Kristaus kūno žaizdos
Antrosios kongreso dienos programą užbaigė Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus I – ilgiausiai istorijoje tarnaujantis visuotinis patriarchas ir aukščiausias dvasinis Rytų Ortodoksų Bažnyčios vadovas pasaulyje. Nuo 1991 metų vadovaujantis Konstantinopolio Bažnyčiai patriarchas yra vienas svarbiausių šiuolaikinio krikščionių dialogo ir susitaikinimo balsų.
Savo pranešime patriarchas kalbėjo apie krikščionių susiskaldymo žaizdas ir būtinybę ieškoti tikro susitaikinimo. Jo teigimu, per amžius Bažnyčių santykius dažnai formavo ne Evangelija, o politiniai interesai, istorinės nuoskaudos ir tarpusavio nepasitikėjimas.
„Pasaulyje, kuriame vyksta kariniai konfliktai, politinė galia menkina žmogaus orumą, o visuomenės griūva, mūsų liudijimas skamba nedarniai, jei patys nesugebame išgydyti savo vis dar kraujuojančių žaizdų“, – sakė patriarchas.
Jis pabrėžė, kad krikščionių susiskaldymas nėra vien istorinis faktas ar institucinė problema. Tai paties Kristaus Kūno žaizda, kuri silpnina Bažnyčios liudijimą pasauliui. Pasak Baltramiejaus I, šiandienos pasaulis laukia ne naujų konfliktų, bet gailestingumo ir susitaikinimo liudijimo.
Patriarchas taip pat atkreipė dėmesį į šiuolaikinės visuomenės iššūkius. Jo teigimu, socialinių tinklų kuriama poliarizacija ir vadinamoji atšaukimo kultūra (cancel culture) tampa priešingybe Evangelijos skelbiamam gailestingumui, nes skatina neatleidimą ir nuolatinį žmogaus pasmerkimą.
Kalbėdamas apie ateitį, Rytų Ortodoksų Bažnyčios vadovas ragino Bažnyčias nebijoti dialogo ir bendro kelio.
„Esame pašaukti susiskaldymo skausmą paversti susitaikinimo jėga“, – sakė patriarchas, pabrėždamas, kad krikščionybės ateitis priklausys nuo gebėjimo „atmintį paversti susitaikinimu, o kančią – bendryste“.
Trys skirtingi antrosios kongreso dienos pranešimai susijungė į vieną bendrą žinią. Kardinolas Grzegorzas Ryśas kvietė sąžiningai žvelgti į istoriją ir rinktis gailestingumo kelią, Johnas Pridmore liudijo asmeninę Dievo gailestingumo galią, o patriarchas Baltramiejus I ragino šį gailestingumą paversti susitaikinimo ir vienybės pagrindu. Visus juos vienijo įsitikinimas, kad tik gailestingumas gali tapti atsaku į šiandienos pasaulio susiskaldymą, baimę ir vilties stoką.
