Būsimasis rezistentas Vladas Lapienis gimė prieš 120 metų, 1906 m. birželio 6 d. Latvijoje, Daugpilyje. Po I pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje. 1937 m. atvyko gyventi į Kauną. Dirbo įvairius darbus, vakarais lankė suaugusiųjų gimnaziją, ją baigė jau brandaus amžiaus. 1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Neakivaizdžiai 1954 m. baigė Vilniaus universiteto Pramonės ir ekonomikos fakultetą. Dirbo įvairiose Mokslo akademijos institutuose ekonomistu (Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje iki pensijos 1967 m.).
1973 m. nepaisant garbaus amžiaus įsijungė į pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybą, dauginimą ir platinimą. V. Lapienis mini, „[…] kad po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. LKB Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.”
Talkino spausdinant maldyną „Visada su Dievu“, vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslį“. Daugino, platino pogrindžio Aušrą, platino rusų pogrindinį leidinį „Einamųjų laikų kroniką”, kitą pogrindžio spaudą ir tokią literatūrą kaip A. Solženycino „Gulago archipelagas”. Rinko ir perduodavo informaciją pogrindžio leidiniams. 1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai.
Dėl LKB Kronikos platinimo V. Lapienio namuose taip pat buvo daromos kratos, kurių metu buvo konfiskuota ne tik Kronikos leidiniai, bet ir daugiau įvairios valdžios uždraustos religinės literatūros, rašomoji mašinėlė. 1973 m. lapkričio 20 d. kratai vadovavo KGB vyr. ltn. Robertas Pranciškus Gudas (g. 1939 m.). Po kelių dienų V. Lapienis buvo iškviestas tardymui Vilniuje, į KGB rūmus. V. Lapienis taip aprašo šį tardymą:
„Mane vyr. ltn. Gudas, nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis. Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris. Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja.
Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą…
Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio „tardymo“ nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitroglicerino, validolio ir dar kažkokių vaistų.
Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis (panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo)? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo jie neturi. Tik jų padariniai jaučiami.”
Tai, ką aprašo V. Lapienis, labai panašiai apie savo tardymus liudijo ir rezistentė ses. Nijolė Sadūnaitė, kuri spėjo, kad prieš ją buvo panaudota radiacija, nes taip pat labai blogai jautėsi ir po to buvo labai blogi kraujo tyrimai. Kelių asmenų panašūs liudijimai duoda pagrindą manyti, kad KGB prieš rezistentus naudojo nuodijančias medžiagas, tai yra ypač nusikalstama veikla.
Nepaisant to, kad KGB jam pateikė oficialų įspėjimą nutraukti „antivalstybinę veiklą”, jis pasirašė keletą protestų ir peticijų LSSR ir SSRS valstybinėms ir partinėms institucijoms dėl tikinčiųjų diskriminavimo bei persekiojimo (visų jų tekstai buvo paskelbti LKB Kronikoje). V. Lapienis mini, kad ir toliau kagėbistai nepaliko jo ramybėje, kaip tardė kagėbistas Juozas Marcinkevičius (g. 1935 m.):
„1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė KGB vyr. tardytojas kpt. Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs…) Atrodo, jis gerai valdė psichologinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.”
1976 m. vėl buvo krata V. Lapienio bute, po kurios spalio 20 d. buvo suimtas (būdamas 70-ies metų) ir po 9 mėnesių tardymo 1977 m. liepos 25 d. pagal LSSR BK 68-1 str. nuteistas 3 metams kalėti griežto režimo lageryje ir 2 metams tremties. Kartu buvo teisiami ir dar du pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai – Jonas Kastytis Matulionis ir Ona Pranskūnaitė. Teisme prasmingai nuskambėjo paskutinis V. Lapienio žodis:
„Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai. Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.”
LKB Kronika pateikė, ką apie šį teismą 1977 m. rugpjūčio 21 d. rašė komunistų partijos propagandinis dienraštis „Tiesa“:
„[…] Jėzuitų vadovaujamas Vatikano radijas itin stengiasi bent smulkmena įgelti mūsų šalį, mūsų respubliką, šiam tikslui Vatikano jėzuitai pasiryžę pasitelkti bet kokį lietuvių tautos atskalūną, kad tik jis juodintų Tarybų Lietuvą, purvais drabstytų mūsų liaudies laimėjimus. Tokių atskalūnų, kurie nenori žengti kartu su visa liaudimi, labai reta, tačiau dar pasitaiko. Neseniai Vilniuje pasibaigė trijų šmeižikų—vilniečio pensininko Vlado Lapienio, Vilniaus Jungtinės drabužių parduotuvės dailininko Kastyčio Jono Matulionio ir buvusios Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas” įrankininkės Onos Pranskūnaitės—atviras teismas. Jie visi trys gamino ir platino tendencingai surinktą bei aiškiai šmeižikišką literatūrą (LKB Kroniką—red. pastaba), kurioje buvo iškreiptai pateikiama valstybės vidaus politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, melagingai šnekama apie tariamą, sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą.”
Tam tikra prasme svarbu prisiminti, kokiu stiliumi rašė sovietinė spauda apie rezistentus, kokią propagandinę leksiką naudojo, kai dabar ugdomas visuomenės atsparumas propagandai.
V. Lapienis kalėjo Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje. 1981 m. grįžęs į Lietuvą tęsė pogrindžio veiklą: toliau bendradarbiavo leidžiant pogrindinius leidinius: „LKB Kronika“, „Lietuvos ateitis“, platino „Einamųjų įvykių kroniką“, pasirašė ir platino įvairius žmogaus teisių gynėjų dokumentus, straipsnius. 1981–1985 m. parašė ir išplatino autobiografinę apybraižą „Sovietinio kalinio memuarai”. Ji publikuota pogrindžio Aušroje (1985 m. Nr. 48(88) ir Nr. 49 (89).
Dėl minėtosios apybraižos, LKB Kronikos ir Einamųjų įvykių kronikos dauginimo, laikymo ir platinimo 1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Vladas pradėjo slapstytis, tačiau 1985 m. pradžioje Kaune buvo suimtas. 1985 m. kovo 28 d. antrą kartą nuteistas 4 metams įkalinimui griežtojo režimo lageryje ir 2 metams tremties.
Žmonos ir bendraminčių pastangomis dėl Vlado amžiaus ir sveikatos būklės bausmė buvo pakeista nuteisimu dvejais metais lygtinai ir po 2 metų kalinimo 1987 m. V. Lapienis grįžo namo. Nepaisydamas nuolatinio seklių dėmesio ir sveikatos problemų, jis toliau tęsė rezistencinę veiklą. Tarp kitų pasirašė kreipimąsi į SSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, reikalaujant išlaisvinti ir grąžinti į Lietuvą politinius kalinius.
1998 m. rugsėjo 21 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. dekretu – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Paskutiniaisiais metais gyveno Marijampolės globos namuose. Vladas Lapienis mirė 2012 m. kovo 6 d. Palaidotas Vilniaus Naujosiose Rasų kapinėse.
