Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Leonas XIV toliau kalbėjo apie Vatikano II susirinkimo konstituciją „Lumen gentium“. Šį kartą buvo aptariami penktasis konstitucijos skyrius, kalbantis apie visuotinį pašaukimą į šventumą, ir šeštasis – apie Dievui pašvęstąjį gyvenimą kaip ypatingą pašaukimo į šventumą vykdymo būdą. Popiežiaus žodžių klausėsi 30 tūkst. piligrimų.
„Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti gyventi Dievo malonėje, puoselėdami dorybes ir sekdami Kristaus pavyzdžiu, – sakė popiežius. – Šventumas, pagal konstituciją „Lumen gentium“, yra ne nedaugeliui suteikta privilegija, bet dovana, įpareigojanti kiekvieną pakrikštytąjį siekti tobulos meilės – tai yra meilės Dievui ir artimui pilnatvės.“
„Meilė iš tiesų yra šventumo, į kurį pašaukti visi tikintieji, širdis: ši dorybė, kurią Tėvas suteikia per Sūnų Jėzų, „valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones“ (LG, 42). Aukščiausias šventumo laipsnis, kaip Bažnyčios istorijos pradžioje, taip ir vėliau, yra kankinystė – „aukščiausias tikėjimo ir meilės liudijimas“ (LG, 50). Susirinkimo konstitucija sako, kad kiekvienas tikintysis turi būti pasirengęs išpažinti Kristų iki kraujo praliejimo (plg. LG, 42). Taip visada buvo ir taip yra iki šiol. Iš tiesų to paties pasiryžimo įkvėpti krikščionys įsipareigoja teisingumui, ir taip jie palieka tikėjimo ir meilės ženklus visuomenės gyvenime.“
Toliau katechezėje popiežius pabrėžė Eucharistijos svarbą krikščionių, pasiryžusių liudyti meilę ir siekti šventumo, gyvenime. „Visi sakramentai, o ypač Eucharistija, yra maistas, kuris maitina šventą gyvenimą ir padeda žmogui sekti Kristaus šventumo pavyzdžiu. Jis – Bažnyčios Galva ir Ganytojas – yra jos šventumo šaltinis. Šventumas yra Kristaus dovana, kuri pasireiškia mūsų kasdieniame gyvenime kiekvieną kartą, kai mes su džiaugsmu priimame Kristų. Taip įvyksta vidinis pasikeitimas, per kurį žmogus, Šventosios Dvasios veikimu, tampa panašus į Kristų.“
Pasak Susirinkimo konstitucijos „Lumen gentium“, Bažnyčia yra „nepažeidžiamai šventa“ (LG, 39).
Pasak Susirinkimo konstitucijos „Lumen gentium“, Bažnyčia yra „nepažeidžiamai šventa“ (LG, 39). Turime su tikėjimu priimti šį esminį jos bruožą. Tačiau tai nereiškia, sakė popiežius, kad ji yra šventa visiškai ir tobulai, bet reiškia, kad ji yra pašaukta patvirtinti šią dovaną, keliaudama link amžinojo tikslo.
„Liūdna nuodėmės tikrovė Bažnyčioje – t. y. mumyse visuose – reikalauja, kad mes kiekvienas visada būtume rimtai pasiryžę keisti gyvenimą, pasitikėdami Viešpačiu, kuris mus nuolat atnaujina savo meile. Būtent ši begalinė meilė, kuri yra Bažnyčios šventumo pagrindas, mums suteikia pareigą nuolat vis iš naujo atsiversti.“ Popiežius pabrėžė, kad šia prasme suvokiamas šventumas neturi būti susiaurinamas iki vien praktinio pobūdžio, iki moralinio įsipareigojimo, bet jis yra pati krikščioniško – asmeninio ir bendruomeninio – gyvenimo esmė.
Šia prasme suvokiamam šventumui Bažnyčioje bene labiausiai tarnauja pašvęstasis gyvenimas, apie kurį kalbama konstitucijos „Lumen gentium“ šeštajame skyriuje, sakė popiežius pereidamas prie antrojo šio trečiadienio katechezės aspekto. „Šventojoje Dievo tautoje pašvęstasis gyvenimas yra pranašiškas naujojo pasaulio ženklas. Iš tiesų evangeliniai neturto, skaistumo ir klusnumo patarimai, kuriais vadovaujasi pašvęstieji, yra Dievo Karalystės ženklai dabartiniame Bažnyčios gyvenime. Tos trys dorybės yra ne žmogaus laisvę ribojantys nurodymai, bet laisvę teikiančios Šventosios Dvasios dovanos, per kurias kai kurie tikintieji yra visiškai pašvęsti Dievui. Neturtas išreiškia visišką pasitikėjimą Apvaizda; klusnumas seka Kristaus atsidavimo Tėvo valiai pavyzdžiu; skaistumas yra nesugadintos ir tyros širdies atidavimas Dievui ir Bažnyčiai tarnaujančiai meilei.“
„Laikydamiesi šio gyvenimo būdo ir radikaliai sekdami Kristumi, pašvęstieji liudija visuotinį visos Bažnyčios pašaukimą į šventumą. Evangeliniai patarimai išreiškia visišką dalyvavimą Kristaus gyvenime iki pat kryžiaus. Būtent Nukryžiuotojo auka mus visus gelbsti ir pašventina! Kontempliuodami šį įvykį mes žinome, kad nėra tokios žmogiškosios patirties, kurios Dievas neišganytų. Netgi kančia, išgyventa vienybėje su Viešpaties kančia, tampa šventumo keliu. Kiekviename išmėginime mus stiprina Dievo malonė, nurodydama mums kaip tikslą ne tolimą idealą, bet susitikimą su Dievu, kuris iš meilės tapo žmogumi.“
Baigdamas katechezę, popiežius meldė, kad Mergelė Marija, tobulai šventa Įsikūnijusio Žodžio Motina, visada mus užtartų ir lydėtų gyvenimo kelionėje.
