„O kur mano Tėtė?“ – klaus vaikas, pamatęs lauke kitus vaikus, kuriuos vedasi tėtis ir mama. Tas vaikas visą gyvenimą turės tik mamą ne dėl skaudaus likimo, o dėl tokio suplanavimo. Įsivaizduok, jei tu turėtum gyventi su kažkieno sąmoningu sprendimu, kad tu niekados neturėsi savo tėčio. Tau jo nereikėjo, pasirodo, nes tavo mama sugalvojo, kad, nors gal ir gaila vaiko, bet tėtis nesvarbus tave auginant ir, iš tikrųjų, galima apsieiti be jo.
Šį principą, iškeliantį suaugusiųjų norą turėti vaiką, virš paties vaiko teises turėti abu tėvus, iš esmės įtvirtins dabartinis Seimas, jeigu priims Vyriausybės dabar siūlomus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama šį įstatymą išdėstyti nauja redakcija. Vyriausybė siūlo, kad būtų panaikintas tas reikalavimas, jog tik susituokę ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys galėtų gauti pagalbinį apvaisinimą, taip leidžiant ir moterims be partnerio gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas.
Taip pat siūloma ir tai, kad embriono donorystė būtų leidžiama, taip visiškai pakeičiant dabartiniame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme numatytą aiškų draudimą embriono donorystei. Šie pakeitimai turi būti atmesti, nes jie yra žalingi mūsų visuomenei, o ypač jos pažeidžiamiausiai daliai – vaikams.
Suaugusiųjų norai – staiga viršesni už vaiko teises?
Vyriausybės pakeitimai labai praplečia ratą asmenų, galinčių susilaukti vaikų pagalbinio vaisingumo paslaugomis, visiškai paminant vaiko interesus. Priimant sprendimus šiuo klausimu, kaip ir kitais atvejais, reikia užtikrinti žmogaus teisių pusiausvyrą. Taigi, pagalbinio apvaisinimo atveju turėtų būti derinamos teisės tų, kurie nori susilaukti vaikų, ir pačių vaikų, kurių norima susilaukti. Problema, kad šiais su pagalbiniu apvaisinimu susijusiais pakeitimais bandoma atsakyti į visuomenėje kylančius klausimus tokiu būdu, kuris nepaiso vaiko teisių, tačiau bando patenkinti teises tų, kurie žūtbūt nori susilaukti vaikų, nepaisant tų problemų, kurias jis gali sukelti vaiko gyvenime.
Šiuolaikinėje šeimos teisėje vaiko teisės yra įprastai prioretizuojamos kitų teisių ir interesų atžvilgiu, tuo tarpu pagalbinio apvaisinimo atveju kažkodėl iškeliami suaugusiųjų ar net vieno suaugusiojo interesai. Tai visiškai nesiderina ne tik su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo perspektyva, bet ir su konstitucine doktrina Lietuvoje.
Štai, Konstitucinio Teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutarime teigiama, kad vaikai yra „ypač pažeidžiama visuomenės dalis, valstybė privalo ypatingą dėmesį skirti nepilnamečių vaikų, kaip itin pažeidžiamos asmenų grupės, interesų apsaugai.“ Taip pat ir pačiame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme yra ne be reikalo įrašyta nuostata, kad „visi sprendimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti priimami užtikrinant vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus.“
Įstatymo pakeitimas lems vaikų gimimą, kurie galimai niekados nesužinos savo tėvo tapatybės
Pats Pagalbinio apvaisinimo įstatymas pripažįsta, kad per pagalbinį apvaisinimą atsiranda žmogus, kurio teisės turi būti ginamos Konstitucijos, todėl yra privaloma pagalvoti ir apie jo teises ir orumą. Pats Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo“ (1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Šiuolaikinėje šeimos teisėje vaiko teisės yra įprastai prioretizuojamos kitų teisių ir interesų atžvilgiu, tuo tarpu pagalbinio apvaisinimo atveju kažkodėl iškeliami suaugusiųjų ar net vieno suaugusiojo interesai.
Tuo tarpu pagalbinio apvaisinimo problema yra tame, kad jis gali pažeisti žmogaus, kuris gims, orumą. Pavyzdžiui, norima įtvirtinti tai, kad jei lytinių ląstelių donoras ar embriono donoras nesutiks, tai vaikas, net ir sulaukęs pilnametystės, negalės sužinoti jo tapatybės. Tai prieštarauja Vaiko teisių konvencijos 7 straipsniui, kuriame parašyta, kad vaikas, kiek tai įmanoma, turi teisę „žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.“
Taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama asmens teisė sužinoti savo biologinių tėvų tapatybę, nors ir yra siekiama pusiausvyra ir su donorų teisę į anonimiškumą. Taigi, Vyriausybės parengtame projekte galima pagrįstai įžvelgti nepakankamą dėmesį valstybės įsipareigojimui visapusiškai ginti gimsiančio žmogaus orumą.
Ar vaikas turi konstitucinę teisę turėti abu tėvus?
Čia galima priminti, jog Konstitucijos 38 str. 2 dalis šalia motinystės – įtvirtinta ir tėvystės institutą. Be to, šiame ir kituose Konstitucijos straipsniuose vartojama „tėvų“ sąvoka daugiskaitos formoje suponuoja vaiko teisę į abu tėvus. Šie pakeitimai, nors ir pateikiami kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 metų balandžio 10 dienos nutarimo valios įgyvendinimas, bet iš tikrųjų yra prieštaringi ir nenuoseklūs vertinant pagal pačią konstitucinę teisę.
Pats Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad „šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos“. Dabartiniais pakeitimais sudaromos teisinės sąlygos tam, kad galėtų augti daug vaikų be tėvo. Tai savaime labai sumenkina patį tėvystės institutą, nes tai įrodo, kad oficialus požiūris yra tai, jog vaikams tėvas iš tikrųjų nebūtinas. Tėvystė ir tėvo vaidmuo šeimoje yra Konstitucijos ginamos vertybės, todėl neaišku, kodėl Vyriausybės teikiamas projektas apie dirbtinį apvaisinimą į tai neatsižvelgia.
Sudaromos teisinės sąlygos biologiniam tėvui išvengti pareigų savo vaiko atžvilgiu
Dabar siūlomi įstatymų pakeitimai taip pat skatina vaiko tėvams atsisakyti bet kokių pareigų savo biologinių vaikų atžvilgiu. Konstitucinis Teismas yra įtvirtinęs 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, „vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, inter alia užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“ ir taip pat pagal 39 straipsnio 3 dalį atsiranda „valstybės pareiga ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus.“
Konstitucija aiškiai išdėsto tėvų pareigą auklėti vaikus, bet Vyriausybės pasiūlymai sudaro teisinės sąlygas, kada biologinis tėvas (donoras) gali tos pareigos atsisakyti. Tai prieštarauja tam, ką Konstitucinis Teismas 2024 m. kovo 14 d. išvadoje rašė apie tai, kad tėvų teisių ir pareigų pobūdis yra prigimtinis. Įstatymo siūlomuose pakeitimuose taip pat yra parašyta, kad niekas neturės teisės – nei moteris, nesanti poroje, nei pora, nei vaikas, gimęs po pagalbinio apvaisinimo naudojant lytinių ląstelių donoro (trečiojo asmens) lytines ląsteles ir nei kas kitas – reikalauti, kad tėvystė ar motinystė būtų pripažinta ar nustatyta dėl vaiko.
Šitokie siūlymai prieštarauja tėvų teisių ir pareigų prigimtiniam pobūdžiui, nes sudaro sąlygas tam, kad vienas iš biologinių tėvų galėtų atsisakyti savo prigimtinių pareigų savo vaikui.
Taigi, apibendrinus tai, kas buvo čia parodyta, galima teigti, jog siūlomi pakeitimai ne tik paneigia vaiko interesus žinoti abu savo biologinius tėvus bei biologinės tėvystės teisinę reikšmę, bet ir leidžia išvengti su ja susijusių pareigų. Be to, kaip buvo parodyta, galima kelti klausimų dėl tokių Vyriausybės pasiūlymų konstitucingumo. Šie pakeitimai turėtų būti atmesti, nes jie yra žalingi visuomenei ir ypač vaiko teisėms. Todėl, visuomenė neturėtų likti abejinga, o kaip tik tūrėtų viešai kelti šį klausimą kol dar ne vėlu ir reikalauti, kad sprendimai dėl pagalbinio apvaisinimo būtų priimami pirmiausia atsižvelgiant į vaiko interesus.
