Trapistų vienuolis ir Trondheimo (Norvegija) vyskupas Erikas Vardenas šiemet vedė gavėnios rekolekcijas popiežiui ir Romos kurijai. Didžiąją savaitę siūlome ir mes atsigręžti į jo apmąstymus apie tai, kaip šiandien žvelgti į kenčiančio ir nukryžiuojamo Jėzaus Kristaus žaizdas ir į savąsias, ir kaip šis žvilgsnis gali pakeisti ne tik mūsų asmeninį gyvenimą, bet ir visą civilizaciją.
Per amžius Bažnyčia buvo atsargi vaizduodama kančias, kurias Kristus patyrė savo Kančioje, siekdama veikiau žodžiais išreikšti paradoksą, esantį pačioje krikščioniškojo skelbimo šerdyje: kad Kristuje dievystė ir žmogiškumas vienu metu yra pilnatviškai esantys, kad šis Žmogus, „gimęs iš Mergelės Marijos“, kartu yra „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos“. Tik tuomet, kai Chalkedono Susirinkimas suformulavo būtinas sąvokines gaires šiai pusiausvyrai išlaikyti, krikščioniškoji dvasia išsilaisvino vaizduoti – ne tik žodžiais, bet ir mene, regimai – pažeminimą, kurį savanoriškai priėmė žmogumi tapęs Dievas.
Nukryžiavimas tapo krikščioniškosios simbolikos kvintesencija. Jis užėmė centrinę vietą liturgijoje, bent jau Vakaruose, kur sužeisto Dievo atvaizdai tapo mūsų bažnyčių ir kitų pastatų ašimi, formavusia visuomenės sąmonę. Primindamas Korinto krikščionims savo atėjimą pas juos, apaštalas Paulius rašė: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.“ (1 Kor 2, 1–2).
Išganingoji Jėzaus Kančia persmelkė šio neprilygstamo susitaikinimo, gailestingumo, perkeičiančios malonės, džiaugsmo ir amžinojo gyvenimo skelbėjo mokymą. Reikia drąsos sekti jo pavyzdžiu kultūroje, kuri gundo mus skelbti „linksmesnę“ Evangeliją – nuspėjamą pagal nustatytas procedūras ir iš anksto numatytus rezultatus. Aplink mus senųjų katedrų navos, kryžių šešėlyje, virsta mini golfo aikštelėmis.
Šventovės naudojamos pasaulietinėms inscenizacijoms, siekiančioms pademonstruoti tariamą „aktualumą“. Tuo metu visai šalia, pasaulio arenoje, jauni žmonės liūdnai dainuoja, kad gyvenimas yra atvira žaizda ir kad „nėra balzamo Gileade“ (Jer 8, 22). Dvi prieštaringos tendencijos šiandien žymi pastangas suprasti žaizdas.
Viena vertus, žmonės linkę demonstruoti savo žaizdas – įgytas, paveldėtas ar įsivaizduotas – kaip tapatybės ženklus. Tam gali būti rimtų priežasčių, susijusių su teisingumo siekiu. Tačiau, kaip aiškino šv. Bernardas, motyvacinė perspektyva prarandama, jei savivoką įtvirtiname prisirišdami prie žaizdos. Kyla pavojus įklimpti į pyktį – aistrą, kuri gydymo siekį pakeičia savęs pateisinimu. Pyktis ir jo atspindys – kartėlis – gali įtraukti mus į ydingo, savimi patenkinto nevilties rato.
Kita vertus, egzistuoja pastangos žaizdas ištrinti. Užsimenama, kad jų neturėtų būti, o jei jos yra, „pažeistos“ dalys turi būti pašalintos. Sandoriškose visuomenėse neproduktyviems elementams nėra vietos: jie laikomi anomalijomis ir su jais elgiamasi griežtai. Tai akivaizdu diskusijose apie abortą ir eutanaziją, taip pat pasikartojančiuose eugenikos diskursuose. Tai matyti ir distopinėse svajonėse „išvalyti“ visuomenę nuo nepageidaujamų elementų, kuriuos kai kurie politikai būtų linkę uždaryti į rezervatus ar nustumti į paraštes.
Šį procesą galima aiškinti įvairiai, tačiau sunku paneigti, kad visuomeninėje sąmonėje užtemęs Nukryžiuotojo – sužeisto, bet nenugalėto – vaizdinys su tuo yra susijęs. Civilizacija, kuri savo didybę matuoja atvaizdu, liudijančiu kantrybės ir atperkančios kančios svarbą, ilgainiui keičiasi: ji išmoksta ir atjautos – jausmo, nebūdingo puolusiai žmogaus prigimčiai.
Kristaus žaizdų pagarbinimas per amžius formavo krikščioniškąją pasaulėžiūrą, pasireikšdamas relikvijų pagerbimu, Kryžiaus kelio pamaldumu, poezija ir tapyba, muzika – nuo Renesanso „Raudų“ iki Johanno Sebastiano Bacho „Pasijų“ ir XIX a. himnografijos.
Tai rado išraišką ir Švenčiausiosios Širdies pamaldume, paplitusiame visame pasaulyje po revoliucinių sukrėtimų. Visa tai buvo persmelkta pagarbos didžiajam kančios slėpiniui, neatsiejamai dabartinio žmogaus likimo daliai. Kryžius leidžia mums suvokti tikrovę, kartu patvirtindamas, kad žaizdos nėra galutinės – jos gali būti išgydytos ir tapti gydymo šaltiniu. Įsišaknyti šiame tikėjimo slėpinyje reiškia darbuotis kuriant konstruktyvų pasipriešinimą pasikartojančioms apgaulėms: politinei apgaulei, teigiančiai, kad visuomenė turi būti valdoma pagal žmogų „tobulinančius“ modelius; antropologinei apgaulei, kuri „sveikatos“ normą paverčia riba tarp „verto gyventi“ ir „neverto“ gyvenimo; kultūrinei apgaulei, priskiriančiai žaizdoms lemiamą galią; ir psichologinei apgaulei, kuri mus įstumia į neviltį, šnabždėdama, kad „taip bus visada“.
Kristaus Kančia leidžia mums gedėti be pykčio. Ji atveria mus atjautai, kuri yra pažinimo kelias ir gali mus nuvesti prie tokio regėjimo, kokį patyrė Jobas: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5). Mes galime, kaip Tomas, sušukti Nukryžiuotajam ir Prisikėlusiam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (plg. Jn 20, 28). Evangelija liudija, kad Kristaus žaizdos po Prisikėlimo neišnyko, bet tapo šlovingos. Ir pasaulio žaizdos gali tokiomis tapti, kai ant jų išliejamas Kristaus aliejus ir vynas.
Kryžius tikintiesiems yra ir simbolis, ir įvykio atminimas. Kristaus Kančios simbolis nėra mūsų sukurtas – jis mums duotas. Jis aiškina mus, o ne mes jį. Tai svarbu pabrėžti plaukiant prieš simbolinio kapitalizmo, orientuoto į „žinių gamybą“, srovę. Šiame virtualiame pasaulyje „faktai“ tampa artefaktais, o pasakojimai, vaizdai ir duomenys naudojami nuolatiniams pokyčiams ir vartojimui skatinti. Neįmanoma tuo pačiu metu kažką iš tiesų suprasti ir tai nuolat keisti. Dėl to aiškumo paieška viešajame diskurse dažnai nustumiama į antrą planą, o slidi retorika ir trapūs simboliai veikiau klaidina, nei paaiškina.
Vis dėlto žmogus trokšta suprasti. Jis apibrėžiamas klausimu „kodėl?“; jam reikia aiškaus Bažnyčios mąstymo ir vilties, sutelktos Kristuje; jam reikia tvirto krypties pojūčio ir tikroviškų simbolių, kurie nebūtų pasaulietiški, bet remtųsi istoriškai sužeistu kūnu, nugalėta mirtimi ir amžinu žmogaus – kūno ir sielos vienovės – likimu. Mūsų tikėjimo didžioji perspektyva remiasi įvykiais, kurie įvyko ir kurie mistinio Kristaus Kūno bendrystėje tebevyksta.
Mes tikime, kad perkeičianti Malonė persmelkė žmogaus kančią net pačiose kraštutinėse jos formose, pasiekdama pačias pragaro gelmes, todėl jokia tuštuma nėra galutinė. Tai mūsų Evangelija. Mūsų laikai jos šaukiasi. Jauni žmonės, liūdnai dainuojantys parkuose, jos ilgisi: jie klauso, kai ji skelbiama „kaip turinčių galią“ (plg. Mt 7, 29) – krikščionių, gebančių be kompromisų liudyti tiesą ir parodyti Kristaus malonę, galinčią atnaujinti ir perkeisti mūsų gyvenimus.
