Popiežius Leonas XIV Šv. Petro aikštėje vadovavo Verbų sekmadienio procesijai ir aukojo Didžiąją savaitę pradedančias Kristaus Kančios Mišias. Dalyvavo 40 tūkst. žmonių.
Apeigos prasidėjo pačiame aikštės centre prie obelisko. Popiežius pašventino palmių ir alyvmedžių šakas. Chorui giedant tradicinę šios dienos liturgijos giesmę – „Jeruzalės vaikučiai“, – procesija pajudėjo link altoriaus. Šiais metais per Verbų sekmadienio Mišias skaitoma Viešpaties kančios Evangelija pagal Matą. Sekmadienį Šv. Petro aikštėje ją giedojo trys diakonai ir choras.
„Jėzus eina Kryžiaus keliu. Ir mes einame paskui jį, sekdami jo pėdomis, – pradėjo popiežius Verbų sekmadienio Mišių homiliją. – Žiūrėdami į Jėzų, jame matome Taikos Karalių, kai aplinkui siautėja karas. Jis išlieka ramus ir nuolankus, kai kiti imasi smurto. Jis dovanoja savo švelnumą žmonijai, kai kiti griebiasi vėzdų ir kalavijų. Jis yra pasaulio šviesa, kai tamsa gaubia žemę. Jis atneša naują gyvenimą, kai kiti kuria planus, kaip pasmerkti jį mirčiai.“
Toliau homilijoje popiežius priminė kelias Šventojo Rašto ištraukas, kurios Išganytojo atėjimą sieja su taikos pažadu.
Jėzus, Taikos Karalius, nori sutaikinti pasaulį ir nugriauti visas sienas, kurios mus skiria nuo Dievo ir nuo artimo, nes „jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14).
Jėzus, Taikos Karalius, nori sutaikinti pasaulį ir nugriauti visas sienas, kurios mus skiria nuo Dievo ir nuo artimo, nes „jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14).
Jis, Taikos Karalius, įžengia į Jeruzalę jodamas ne ant žirgo, bet ant asilo. Taip pildosi senoji pranašystė apie Mesijo atėjimą: „Štai tavo karalius pas tave ateina – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms“ (Zch 9, 9–10).
Kai Jėzaus kančios išvakarėse vienas jo mokinių išsitraukė kalaviją norėdamas jį apginti ir smogė vyriausiojo kunigo tarnui, Jėzus tuoj pat jį sustabdė sakydamas: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26, 52).
Kai jam, Taikos Karaliui, buvo suverstos visos mūsų kaltės ir kentėjo dėl mūsų nuodėmių, jis „burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“ (Iz 53, 7). Jis nesigriebė ginklo, nesigynė, nesiėmė kariauti. Jis parodė švelnų Dievo veidą – Dievo, kuris visada atmeta smurtą. Jis nieko nedarė, kad save išgelbėtų, bet leidosi prikalamas prie kryžiaus. Jo kryžiuje telpa visi kryžiai, pastatyti visais laikais ir visose vietose.
„Broliai ir seserys, jis yra mūsų Dievas – Jėzus, Taikos Karalius. Jis yra Dievas, kuris atmeta karą, Dievas, kurio vardo nevalia naudoti karui pateisinti, Dievas, kuris neklauso kariaujančiųjų maldų, – kalbėjo popiežius. – Žvelgdami į jį, kuris buvo nukryžiuotas už mus, matome visos žmonijos nukryžiuotuosius. Jo žaizdose matome šiandienos daugybės moterų ir vyrų žaizdas. Jo paskutiniame šauksme Tėvui girdime šauksmą tų, kurie yra sugniuždyti, visų netekusiųjų vilties, sergančiųjų ir vienišųjų verksmą. Kristaus šauksme girdime karo aukų skausmo dejonę, skausmą visų, kuriuos slegia smurtas.
Kristus, Taikos Karalius, šaukia nuo kryžiaus: Dievas yra meilė! Pasigailėkite, sudėkite ginklus, atsiminkite, kad esate broliai!“
