Kunigas, pasipriešinimo sovietiniai okupacijai dalyvis Robertas Grigas atvirai aiškina savo poziciją Rusijos barbariškos agresijos prieš Ukrainą kontekste. Jo taikdariška pozicija daugeliu atvejų įvardijama vos ne prorusiška, tad pasidomėkime kokios jo tikros pažiūros. Skelbiame pokalbio su juo antrą dalį. Kunigą kalbinaTomas Čyvas.
Štai aš jums duosiu tris pavyzdžius. Kieno ten yra dangaus karalystė? Įsivaizduokite valstietį, kuris išėjo su kitu valstiečiu į mišką. Juos užpuolė meška. Meška pradėjo draskyti vieną, kitas pradėjo jį ginti turėdamas kirvį. Tą su kirviu sudraskė, gyvą paliko kitą. Antras variantas. Riteris prisiekė damai ją ginti nuo visų priešų. Jis atsimušinėjo nuo visų, bet žuvo, nes mat negalėjo savo šeimos herbo suteršti baime. Trečias variantas – Maksimilionas Kolbė, kuris sutiko būti nužudytas, idant išgyventų kitas žmogus. Tai kieno iš jų dangaus karalystė?
Turbūt gali būti visų, priklausomai nuo vidinių aplinkybių, nuostatų, įsipareigojimų. Aš taip manau. Pagal krikščionišką moralės supratimą darbų, veiksmų vertė priklauso nuo vidinės intencijos.
Bet valstietis jeigu būtų pabėgęs nuo meškos? Jisai palikęs draugą galėjo išlikti gyvas. Nes su kirviu meškos neįveiksi.
Nebūtų atlikęs herojiško darbo, būtų parodęs bailumą. Mes negalime iš visų reikalauti, kad būtų didvyriai, kurie stotų prieš nenugalimą jėgą. Žavimės tais, kurie yra tokie herojiški, bet gyvenimo praktika rodo, kad negali to reikalauti iš visų.
Prisiminiau iš katalikybės moralės mokymų gal kiek prieštaringą pavyzdį, kurį kartais apmąstau, žvelgdamas į gyvenimo tikrovę. Naujaisiais amžiais pagal Bažnyčios moralės supratimą paskelbiamos palaimintosiomis ir šventosiomis visa eilė moterų, merginų kurios žūsta ar nužudomos gindamosi nuo prievartautojų. Prisiminkime Marija Goreti, dabar ruošiamasi paskelbti palaimintąją ir nužudytą Eleną Spirgevičiūtę.
Aišku Bažnyčia jas laiko tokiomis ne vien dėl savisaugos instinkto, bet ir dėl moralinių įsitikinimų, todėl nepasiduodanti prievartautojui saugodama skaistybę laikoma palaiminta ir šventąja. Tai – herojiškos laikysenos pavyzdys, kurį Bažnyčia laiko šventu.
Ir pagal griežtą moralinės teologijos mokymą, jei tokiu atveju matydama, kad neturi jėgų apsiginti arba šis gynimasis gali kelti pavojų jos gyvybei, ir mergina nesigintų bei būtų išprievartauta, tai nelaikoma nuodėme. Žinoma, prievartautojui, bet ne jai, nuodėmė Reikalaujama tiktai, kad ji savo vidumi nepritartų tam veiksmui. Irgi tarsi dvilypis požiūris. Herojiška laikysena giriama ir skelbiama šventumu, bet nereikalaujama šimtu procentu visomis aplinkybėmis tokios laikysenos iš visų. Manau tai yra racionalus ir praktiškas požiūris.
Aš labai įdėmiai stebėjau Jugoslavijos įvykius. Bosnijoje ir panašiai kur tikima jeigu serbas išprievartauja bosnietę, tai ją gali nužudyti netgi jos giminės: Kaip tu čia taip pasidavei, girdi…
Tai su krikščionybe mažai, ką bendro turi, tokia laikysena daugiau gal susiję su jų papročiais.
Atsakoma: mes katalikai, o mes stačiatikiai, mes musulmonai, bet kuriame nors mokyme gali būti tokie imperatyvai, kad taip reikia daryti?
Nesu įsigilinęs į islamo mokymą šiuo klausimu, bet krikščionybėje tikrai negali būti tokių veiksmų ir reikalavimų, pateisinimų. Aš manau, kad ir tradiciniame islame gal yra kažkoks kerštas tam prievartautojui. Tai gali būti labiau tokia paprotinė, gentinė teisė, nes kiek bendrauju su musulmonais įvairių krypčių, tai jie taip pat, kaip ir krikščioniškose tradicijose, skiria tai, ką neabejotinai moko tikėjimas, o kas yra visokios gentinės, paprotinės teisės, kurios sakykim – čečėnų, arabų, turkų, musulmonų gali labai skirtis. Tai nelabai ką bendro turi su ortodoksiniu tikėjimo mokymu, bet labiau su iš gilios senovės pagonybės atėjusiais gentiniais papročiais.
Arba šiaip su gyvulišku, nežmogišku žiaurumu?
Priminėt Jugoslaviją. Pamenu kad ji tuo metu susilaukė vadinamo sekuliariojo pasaulio pasipiktinusios kritikos. Nes priešiškų tautų tarpusavio konfliktuose buvo daugybė moterų prievartavimų.
Turbūt teisingai sako psichologai, sociologai, kad prievartavimas yra ne seksualinis, o labiau smurto, neapykantos veiksmas, noras pažeminti kitos tautos arba grupės moteris. Ir aišku visas sekuliarus pasaulis reikalavo, kad šios moterys, kadangi čia prievarta, kurią priešų kariai ar grupuotės vykdė, darytų abortus.
Vienintelis popiežius Jonas Paulius II sakė, kad ne, kad ir prievarta pradėti vaikai turi teisę į gyvenimą. Abortas vis tiek yra nusikaltimas. Jisai buvo nesuprastas viso pasaulio. Toks yra oficialus krikščionybės mokymas.
Rusijos užpuolimo, karo prieš Ukrainą pradžioje, kuomet Andrius Tapinas ir dar kiti žmonės mano požiūriu teisingai darė, kad pirko droną Bayraktar ukrainiečiams. Kad jie galėtų apsiginti. Bet kai jisai buvo pakrikštytas ir jam duodamas vardas Vanagas... Ar galima krikštyti daiktą, jis negyvas, skirtas žudymui? Kodėl kunigas tam ryžtasi ?
Kunigas dalyvavo? Šitos detalės nežinau. Tie visi krikštijimai… Čia amžinatilsį, talentingas ir gal sudėtingo likimo kunigas Ričardas Mikutavičius vienu metu, nepriklausomybės pradžioje, sukėlė šurmulį ar skandaliuką, kai jisai ėjo, pakviestas vadovo, į Kauno zoologijos sodą ir kažkokius ten retus gyvūnus (ar tigriukus), ką tik naujai atvežtus, atseit krikštijo.
Krikštijimas yra toks iš religinės terminologijos pasaulietine perverstas terminas, kuris neturi nieko bendro su krikščionių Krikšto sakramentu. Bandoma tuo pasakyti, kad krikšto metu suteikiamas vardas. Tai mes irgi va, čia atliekame apeigą, žinote, laivus krikštija sudaužydami į bortą šampano butelį. Žinoma, čia perimtas žodis iš religinės terminologijos, bet jis nieko bendra su tikėjimo tikrove neturi. Išreiškiamas noras iškilmingai kažkam suteikti vardą.
Aišku kada kunigai dalyvauja, tarsi leidžia manipuliuoti krikšto sąvoka, tai vis tiek truputi apgailėtina. Kunigai neturėtų leisti piktnaudžiauti sakramentų sąvokomis ten, kur dalykai yra visai nesusiję. Jei, kaip jūs sakote, objektas skirtas karui, žudymui, tai tuo labiau.
Kaip rodo tie Donbaso rusų pusės kovotojai, turbūt ir ukrainiečiai išrikiuoja kokius nors ginklus ir popas, vietos dvasininkas, su kibiru švęsto vandens ir šluota eidamas visus šlaksto, tai vis tiek man atrodo truputį toks piktnaudžiavimas krikščionybe, kuri yra mokymas apie susitaikymą ir artimo meilę, o ne apie priešų žudymą.
Velnio dvasia yra galinga ir jinai, deja, įtraukia kartais ne tik eilinius kunigus, bet ir aukštus hierarchus į visai nekrikščioniškus veiksmus.
Suprantu kareivį, kuris ateina pas kunigą ir sako: aš net nebuvau tikintis, bet dabar labai bijau, ar gali mane palaiminti?
Atlaidžiau žiūrėčiau į šį dalyką. Egzistencinių, ribinių situacijų akivaizdoje, turbūt yra kaip tame humoristiniame posakyje – einant į frontą, einant dugnan laivui ar krentant lėktuvui – nebūna netikinčių. Aišku čia galima įžvelgti baimės faktorių, bet kartu ir prigimtinį, turbūt Dievo duotą žmogui, nenorą susitaikyti su mirtimi. Tokį vidinį Dievo, kaip žmogus jį besuvoktų, aukštesnės jėgos, pagalbos ieškojimą. Tai čia suprantama. Ir tas palaiminimas yra kaip paguoda žmogui. Tačiau tai jokiu būdu negali būti prilyginama dronų ar raketų šlakstymui ir jiems šventų vardų davimui. Manau jau čia yra tam tikros šventvagystės atspalvis. Suprantama kad kažkokiam daiktui galima duoti vardą, bet su krikštu nereikėtų to sieti.
Kai žvelgiu į karo ir kažkokio taikos, susitaikymo paieškas, vis tiek pirmiausia galvoju, kad mes turėtume žvelgti plačiau į tokią paradigmą. Ką Kristus norėjo atnešti į pasaulį? Žmonės „kalasi“ kaip dievai. Man žvelgiant į tuos pasaulyje vykstančius karus nejučia prisimenu (mačiau National Geography laidoje) temą apie gamtą. Rodoma, kaip organizuotos Afrikos skruzdėlės – termitai, – kurios pastato vos ne dangoraižius iš molio. Ir kartais jos ten irgi net tos pačios rūšies giminaites žudo kovodamos dėl maisto, išteklių ar teritorijos kaip žmonės kare, kariauja vienos kitą triuškina, ėda ir panašiai.
Tą patį mes matome ir žmonijos istorijoje. Man atrodo, kad krikščionybės, Kristaus atėjimo prasmė, kad jis bent jau siūlė pakeisti šią paradigmą, kad mes nesielgtume kaip dėl neprotingų instinktų, išlikimo ar išteklių grobimo valdomi gyvūnai ar vabalai, bet kaip aukštesnės būtybės, kurios ir proto turi, kažkokio kompromiso paiešką, net ir atleidimo priešams vardan gali pakelti save į aukštesnį lygį. Man atrodo, kad to iššūkio žmonija iki šiol nėra atsisakiusi. Mes dar vis elgiamės kaip tos konkuruojančios gorilų patinų alfos ar termitai Afrikoje.