„Brangūs broliai ir seserys, tūkstančius metų visame pasaulyje žmonės stebėjo dangų, suteikdami vardus nebylioms žvaigždėms, įžvelgdami įvairias formas: jose skaitydavo, vaizduotės dėka, ateities įvykius, ieškodami aukštai, tarp žvaigždžių, tiesos, kurios trūko žemai, tarp jų namų. Tarsi eidami apgraibomis, jie klaidžiodavo sugluminti jų pačių orakulų. Šią naktį, priešingai, „tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems tamsos šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1).
„Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Šie angelo žodžiai piemenims, anot popiežiaus Šv. Petro bazilikoje aukotų Kalėdų nakties (Piemenėlių) Mišių homilijos, mums kalba apie žvaigždę, kuri apstulbino pasaulį.
Į laiką ir erdvę, kur esame mes, ateina tas, be kurio mūsų niekada nebūtų buvę. Su mumis gyvena tas, kuris už mus atiduoda savo gyvybę, išganymu apšviesdamas mūsų naktį. Nėra tamsos, kurios ši žvaigždė neapšviestų, jos skleidžiamoje šviesoje visa žmonija mato naujos ir amžinos egzistencijos aušrą.
Tai Jėzaus, Emanuelio, Gimimas. Per Sūnų, tapusį žmogumi, Dievas mums dovanoja ne kažką, bet save patį, kad „išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą“ (Tit 2, 14). Naktį gimsta tas, kuris išgelbėja mus iš nakties: auštančios dienos ženklų nebereikia ieškoti toli, žvaigždžių erdvėse, bet palenkus galvą, šalia esančiame tvartelyje. „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12), toks yra ženklas.
Kad rastume Išganytoją, nebereikia žvelgti aukštyn, bet kontempliuoti tai, ką matome žemai: Dievo visagalybė spindi naujagimio bejėgiškume. Amžinojo Žodžio iškalba suskamba pirmame kūdikio verksme. Ką tik nuplautame ir suvystytame kūnelyje spinduliuoja Dvasios šventumas. Globos ir šilumos poreikis, kuriuo Tėvo Sūnus istorijoje dalijasi su visais žmonėmis, yra dieviškas. Iš šio Vaikelio sklindanti dieviška šviesa padeda mums matyti žmogų kiekvienoje gimstančioje gyvybėje.
„Kad apšviestų mūsų aklumą, Viešpats panoro apsireikšti kaip žmogus žmogui, savo tikrajam atvaizdui, tęsdamas su pasaulio sukūrimu prasidėjusį meilės planą“, – sakė popiežius Kalėdų nakties homilijoje. Jis citavo Benedikto XVI žodžius, kad jei nėra vietos žmogui, tai jos nėra ir Dievui. Negalime priimti vieno nepriimdami kito. Kur yra vietos žmogui, ten jos yra ir Dievui: tada ir tvartelis gali tapti šventesnis už šventovę, o Mergelės Marijos įsčios – naujosios sandoros skrynia.
Kad rastume Išganytoją, nebereikia žvelgti aukštyn, bet kontempliuoti tai, ką matome žemai: Dievo visagalybė spindi naujagimio bejėgiškume.
Tai Jėzaus, Emanuelio, Gimimas. Per Sūnų, tapusį žmogumi, Dievas mums dovanoja ne kažką, bet save patį, kad „išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą“ (Tit 2, 14). Naktį gimsta tas, kuris išgelbėja mus iš nakties: auštančios dienos ženklų nebereikia ieškoti toli, žvaigždžių erdvėse, bet palenkus galvą, šalia esančiame tvartelyje. „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12), toks yra ženklas.
„Mielieji, gėrėkimės Kalėdų išmintimi. Per Vaikelį Jėzų Dievas suteikia pasauliui naują gyvenimą: savąjį ir skirtą visiems. Tai nėra sprendimas visoms problemoms, bet mus įtraukianti meilės istorija“, – sakė popiežius. Kai, anot jo, iškreipta ekonomika verčia su žmonėmis elgtis kaip su preke, Dievas tampa panašus į mus, kad atskleistų kiekvieno begalinį orumą. Kai žmogus nori tapti Dievu, kad valdytų kitus, Dievas nori tapti žmogumi, kad išlaisvintų mus iš visų vergovių.
Cituodamas lygiai prieš metus pasakytą Pranciškaus homiliją, kuria taip pat pradėti Šventieji Metai, Jubiliejaus pabaigoje Leonas savo pirmtako žodžiais priminė, kad Kalėdos yra vilties dovana, o taip pat įpareigojimas nešti ją ten, kur ji prarasta.
„Seserys ir broliai, Žodžio, tapusio kūnu, kontempliacija visoje Bažnyčioje žadina naują ir tikrą žodį: skelbkime Kalėdų, tikėjimo, meilės ir vilties šventės, džiaugsmą. Tai tikėjimo šventė, nes Dievas tampa žmogumi, gimdamas iš Mergelės. Tai meilės šventė, nes Sūnaus atpirkėjo dovanojimas išsipildo broliškame pasišventime. Tai vilties šventė, nes Kūdikėlis Jėzus ją uždega mumyse, padarydamas mus taikos šaukliais. Su šiomis dorybėmis širdyje, nebijodami nakties, galime eiti pasitikti naujos dienos aušros.“
