Klasikinis filmas „Šis nuostabus gyvenimas“ (Its’a Wonderful Life, 1946), kurį popiežius Leonas XIV vadina mėgstamiausiu nėra vien sentimentali kalėdinė pasaka. Tai gili istorija apie žmogaus vertę, bendruomenę, tikėjimą ir kantrybę – temas, kurios šiandien, regis, tampa vis retesnės. Šis filmas moko ne pamokslais, o gyvenimu.
Kiekvienas žmogus yra svarbus
Kol nepasireiškia angelas Klarensas, Džordžas Beilis nė neįtaria, kokią didžiulę įtaką jo, atrodytų, paprastas gyvenimas turi kitiems. Nuo brolio išgelbėjimo vaikystėje iki šimtų žmonių gyvybių, išsaugotų netiesiogiai per jo sprendimus karo metais – viskas susiję. Net mažas gerumo gestas Violetai, kuri eina klaidingu keliu, pakeičia jos gyvenimą. Filmas moko vaikus (ir suaugusiuosius), kad net jei niekada nesužinosime viso savo veiksmų poveikio, tai, kaip elgiamės su kitais, palieka neišdildomą pėdsaką. Mūsų gyvenimas turi prasmę, net jei ji ne visada akivaizdi.
Mokymasis užjausti
Ši istorija ugdo gebėjimą įsijausti. Vaikams – ir ne tik jiems – reikia laiko, kad personažai taptų „tikri“. Tačiau metams bėgant, matant dėdę Bilį, praradusį pinigus, ar senąjį poną Gauerį, palūžusį iš skausmo, atsiranda tikras atjautos jausmas. Filmas kalba apie universalias patirtis: šeimą, dėl kurios tenka kovoti, neteisybę, patyčias, migrantų likimus, neišsipildžiusias viltis. Tai ne vien juodai baltas vaizdas ekrane – tai gyvenimas, kuriame atpažįstame save ir kitus.
Bendruomenės galia
Didžiosios depresijos metais Džordžo Beilio suteikiamos nedidelės paskolos ir paprastas žmogiškas gerumas padeda kaimynams išlikti. O filmo pabaigoje būtent bendruomenė ateina jam į pagalbą – su malda ir kukliomis aukomis. Tai liudija, kad net maži gestai tampa didžiule jėga, kai žmonės veikia kartu. Vaikams tai svarbi pamoka: jie gal ir nepakeis pasaulio vienu mostu, bet gali palengvinti jį kasdieniais veiksmais – mokykloje, parapijoje, šeimoje.
Dievas girdi žmogaus šauksmą
Vienoje stipriausių filmo scenų Džordžas, jausdamasis visišku nevykėliu, meldžiasi Dievui, prašydamas kelio. Jis stovi ant nevilties ribos, bet Dievas atsiliepia – siunčia angelą Klarensą. Ši scena primena, kad Dievas pažįsta žmogaus širdį ir žino, kaip jį pasiekti. Tai liudijimas, jog nėra situacijos, kuri būtų Dievui nepasiekiama, ir nėra gyvenimo, kurio nebūtų galima atpirkti.
Kantrybės pamoka
Šiuolaikinis turinys dažnai triukšmingas ir skubotas. „Šis nuostabus gyvenimas“ reikalauja kantrybės – filmas trunka daugiau nei dvi valandas, pasakojimas vystosi dešimtmečiais. Tačiau būtent tai leidžia pamatyti žmogaus brandą, o ne vien veiksmų grandinę. Šis lėtas pasakojimas tampa ugdymo priemone, padedančia vaikams (ir mums) išmokti laukti ir suprasti.
Išorė apgauna
Džordžo Beilio namas senas, jo karjera – ne tokia, apie kokią svajojo. Tačiau filmo pabaigoje jis supranta esąs turtingiausias žmogus mieste – ne pinigais, o meile. Tuo tarpu turtingasis ponas Poteris lieka vienišas. Filmas primena, kad tikroji sėkmė nematuojama turtais ar statusu. Net ir pats filmo likimas tai patvirtina: 1946 m. jis buvo laikomas komercine nesėkme, o šiandien – kino klasika, mylima milijonų.
Šis filmas moko, kad laimė neateina iš to, ką mums siūlo pasaulis. Ji kyla iš tikėjimo, šeimos, draugystės ir pasiaukojimo. Tai paprasta, bet gili tiesa, kurios mums visiems vis dar reikia.
