Jau esame ant šv. Kalėdų slenksčio – po kelių dienų džiaugsmingai švęsime Betliejaus Kūdikio Gimimą. Mišių Dievo žodis kviečia apsilankyti Nazarete ir įsijausti, kas anuomet vyko prieš pat Jėzaus gimimą.
Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, bet dar gyveno savo namuose. Pagal anuometinę izraelitų teisę sužadėtuvės jau buvo teisinė santuoka, bet metus laiko sužadėtiniai gyvendavo savo namuose; vestuvių dieną jaunasis parsivesdavo žmoną į savo namus. Per tą laiką jaunasis, esant rimtai priežasčiai, galėdavo parašyti atleidimo raštą, ir santuoka būdavo nutraukiama.
Evangelistas Matas pasakoja apie skaudų Juozapo išgyvenimą, kai jis pastebėjo, jog jo sužadėtinė Marija laukiasi kūdikio. Juozapas labai mylėjo Mariją, bet, mąstydamas apie tariamą Marijos neištikimybę, nutarė ją nuo santuokos tylomis atleisti.
Juozapui, kaip ir kiekvienam vyrui, tokiu atveju galėjo kilti mintis išviešinti atleidimo priežastį – neištikimybę, nes jis jautėsi išduotas. Tačiau, kaip pažymi evangelistas Matas, Juozapas nutarė tylomis tai padaryti, nes Mariją mylėjo ir nenorėjo jos pažeminti.
Keblią padėtį išrišo pats dangus. Viešpaties angelas apsireiškė Juozapui per sapną ir pasakė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Galime įsivaizduoti, kaip nudžiugo Juozapas, išgirdęs šią žinią, ir parsivedė Mariją kaip žmoną į savo namus.
Juozapo asmenybė, kurią matome Evangelijoje, yra labai pamokanti. Evangelistai pasakoja, ką Juozapas veikė ir kaip jis globojo Kūdikį Jėzų ir jo motiną Mariją, bet nepateikia nė vieno jo žodžio. Atrodo, kad Juozapas mažakalbis, bet užtat klusnus – greitai įvykdo, ko nori dangus.
Kai angelas praneša, kad Erodas nori nužudyti Kūdikėlį Jėzų ir todėl reikia bėgti į svetimą šalį, Juozapas nediskutuoja, ar negalėtų Dievas kokiu nors lengvesniu būdu išgelbėti Kūdikio iš gresiančio pavojaus. Jis tuojau susiruošia ir iškeliauja. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kad keleri metai tremtyje Šventajai Šeimai nebuvo lengvi. Tačiau Juozapas ja rūpinosi, kol gavo žinią, kad gali grįžti į tėvynę, nes pavojaus jau nebėra.
Juozapo pamoka – mažiau kalbėti ir daugiau klausyti, ko Dievas nori iš mūsų. Klausomės ir Dievo valią atpažįstame melsdamiesi ir skaitydami Šventąjį Raštą. Prieš Kalėdas pasitikrinkime, koks yra mūsų klausymasis. Ar nesiderame su Dievu, kad jis iš mūsų gyvenimo pašalintų bet kokius sunkumus ir įvykius pakreiptų taip, kaip mes norime, nes mums atrodo, kad apie viską geriausiai išmanome?
Juozapo pamoka – mažiau kalbėti ir daugiau klausyti, ko Dievas nori iš mūsų.
Evangelistai nieko nepasakoja, ką Marija išgyveno, pastebėjusi sužadėtinio Juozapo susirūpinimą dėl jos nėštumo. Be jokios abejonės, ši padėtis labai slėgė Mariją, bet ji nesiryžo ko nors aiškinti: kas gi būtų patikėjęs, kad jos nėštumas yra antgamtinės kilmės? Marija maldoje bendravo su Dievu ir savo įsčiose augančiu Aukščiausiojo Sūnumi ir pasitikėjo, kad pats Dievas atėjus metui duos Juozapui žinią apie Dievo planą atsiųsti žmonijai Gelbėtoją.
Marijos pavyzdys labai pamokantis. Ne visada žodžiais galime apginti savo garbę. Kartais reikia laiko, kad abejojantieji mūsų nekaltumu suprastų, jog esame ištikimi Dievui ir žmonėms.
Prieš pačias Kalėdas daug dėmesio skiriame sveikinimams ir dovanėlėms, o pasiruošimą sutikti pas mus ateinantį Dievo Sūnų paliekame antrame plane. Pabandykime šitai sukeisti vietomis. Palaimingų šv. Kalėdų!
