Šiandien ant galvos barstomi pelenai primena, kad bet kokia pretenzija būti patiems sau pakankamais yra klaidinga ir kad savęs garbinimas žlugdo, uždaro į vienatvės narvą.
Gavėnia palankus metas nutraukti individualizmo grandines, iš naujo atrasti Dievą ir kasdien šalia mūsų esančius, kartu su mumis keliaujančius žmones, iš naujo išmokti juos pamilti kaip brolius ir seseris. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2), sakė popiežius Pelenų trečiadienio Mišių homilijoje.
Romos vyskupas Pranciškus gavėnios Mišias aukojo Šv. Sabinos bazilikoje po atgailos procesijos Romos Aventino kalvoje. Popiežius Mišių homilijoje sakė, kad ant galvos užbarstytas žiupsnelis pelenų primena gilią tiesą: esame Viešpaties, priklausome jam. Juk tai jis „padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Pr 2, 7).
Tai jis ragina nepasiduoti nevilčiai, net kai parpuolam į savo silpnumo ir nuodėmės pelenus, nes, psalmės žodžiais, „juk jis žino, kokie mes padarai, – atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103, 14). Dievas žino, kad esame dulkės, tačiau mes dažnai tai užmirštame manydami, kad be jo esame savarankiški, stiprūs ir nenugalimi.
Dabar palankus metas atsiversti, pakeisti nusistatymą visų pirma savo atžvilgiu, pažvelgti į savo vidų: atsisakyti noro pasikliauti tik savimi, būti centre, būti pirmiems, manyti, kad vien savo pastangomis galime būti gyvenimo šeimininkai ir pakeisti mus supantį pasaulį.
Gavėnia yra tiesos metas, leidžiantis mesti šalin kaukes, kasdien užsidedamas, norint atrodyti tobulais pasaulio akyse, ir, Jėzaus žodžiais, kovoti ne su kitų žmonių, bet mūsų pačių melu ir veidmainyste.
Pelenai kviečia, kad sugrįžtume prie Dievo ir prie brolių ir seserų.
Gavėnia yra palankus metas atgaivinti ryšį su Dievu ir su kitais, tyloje atsiverti maldai ir išeiti iš savo uždarumo tvirtovės. Kvietimas sugrįžti prie tiesos apie save, prie Dievo ir prie kitų; kvietimas eiti trimis didžiaisiais gavėnios keliais: išmaldos, maldos ir pasninko.
Gavėnia yra tiesos metas, leidžiantis mesti šalin kaukes, kasdien užsidedamas, norint atrodyti tobulais pasaulio akyse.
Išmalda nėra greitas būdas apsivalyti sąžinę, o prisilietimas savo rankomis ir ašaromis prie vargstančiųjų kančios; malda nėra ritualas, o tiesos ir meilės dialogas su Dievu; pasninkas nėra paprastas papuošalas, o stiprus veiksmas savo širdžiai priminti, kas svarbu ir kas praeina.
Asmeniniame gyvenime, kaip ir Bažnyčios gyvenime išorė, žmogiški vertinimai ir pasaulio prielankumas nėra svarbūs; svarbu tik Dievo žvilgsnis, kuris mato meilę ir tiesą. Dievo žvilgsnyje išmalda, malda ir pasninkas nėra išorės veiksmai, o išreiškia tai, kas iš tikrųjų esame: Dievo vaikai ir vieni kitų broliai.
Išmalda, karitatyviniai darbai, parodys mūsų atjautą stokojantiems, padės sugrįžti prie kitų; malda išreikš mūsų gilų norą susitikti su Tėvu, ir leis sugrįžti pas jį; pasninkas bus dvasinė gimnastika su džiaugsmu atsisakyti to, kas paviršutiniška ir kas apsunkina, kad taptume viduje laisvesni ir sugrįžtume prie tiesos apie save.
Mums duota keturiasdešimt tinkamų dienų, kad į gyvenimą sugrąžintume pirmumą Dievui, atnaujintume su juo dialogą visa širdimi, o ne atliekamu laiku. Neišeikvokime šio švento laiko malonės: žvelkime į kryžių ir eikime, dosniai atsiliepkime į stiprius gavėnios raginimus, ragino popiežius.
