Džiaugiuosi ir didžiuojuosi esanti kovingosios lietuvių Tautos piliečių, jų ilgų svajonių už laisvę ir nepriklausomą Lietuvą dalimi nuo 19 amžiaus pabaigoje Tautos istorijoje įmintų mano senelio knygnešio Martyno Survilos pėdsakų, kurių niekas niekada nepajėgs ištrinti iš Tautos istorijos.
Kartu su didvyriškai susipratusiais protėviais eiliniais ir elitiniais lietuviais, kurie visi svajojo apie valstybę, jos ateitį, gerovės ir gėrio kūrimą senojoje mūsų Tėvynėje, šiandien apima nepaprastas jausmas, kad kartu esame kažkada gyvenusių mūsų Tėvynės patriotų protėvių svajonių svarbi dalis.
Kunigas R. Doveika, sutinkant brangiausią šimtmečio šventę, išsireiškia: „Nuskambėjo labai įdomi frazė – kad tamsos pasaulis šiais laikais ateina tvarkyti savo tamsių reikalų pasitelkęs žmogaus teises… Galima svarstyti, kiek joje yra tiesos, ir kiek ji diskutuotina, bet joje tikrai yra erdvės apmąstymams”…
Atrodo, kad šiandien mūsų visų 3/4 kartų dalyvavimas valstybės kūrimo ir išsaugojimo procese privalo būti grindžiamas išminties, bendrojo gėrio, solidarumo, atjautos dorybėmis, tačiau visų pirma kiekvienas privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar gyvenimo kokybė, branginant mūsų tautinį palikimą? Tų dalykų sukeisti vietomis negalima, nes gyvenimo kokybė negali tapti svarbesne už gyvybės vertę ir mūsų laisvės iškovojimą.
kiekvienas privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar gyvenimo kokybė, branginant mūsų tautinį palikimą?
Trisdešimt vieneri metai kasmet Vasario 16-ją prisimenu mūsų didvyriškai susipratusius protėvius – senąją Šveicarijos lietuvių išeivių kartą, kuri jau su šiuo pasauliu atsisveikino. Visada prieš akis iškyla jų išsaugoti archyviniai dokumentai, dienoraščiai, širdingai mums, naujai atvykusiems, papasakoti prisiminimai, kai sudėtingais pokario metais 1952 metų Vasario 16-17 dieną įkūrė pirmąją teisinę politinę, kultūrinę Šveicarijos lietuvių bendruomenę Alpių šalyje. Tada Lietuva buvo okupuota, ir, kurdama tokią bendruomenę pasaulio išeivija turėjo vienintelius tikslus: bendruomenių teisėtumą ir reikalingumą.
Teisėtumas reiškė turėti tarptautinės konvencijos, Lietuvių Chartos Konstitucijos ir Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso įstatymais pagrįstą organizaciją;
Reikalingumas reiškė pradėti kovą dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, pratęsiant sovietų sunaikintos Lietuvos diplomatijos tikslus pasaulyje.
Pasaulio lietuvių išeivija 1952 vasario 17 d. datą laikė svarbiausiu teisiniu jų oficialios politinės kultūrinės veiklos Vakarų Europoje dokumentu – politiniu visrakčiu bendruomenės veiklai užsienyje.
Tądien bendruomenę įkūrė talentingi lietuviai, kurie vėliau tapo žymiais mokslininkais, garsino Lietuvos vardą, gynė nepriklausomybės idėjas, Tautos garbę, ir kūrė pasaulyje nepriklausomos Lietuvos viziją. Įstatuose įrašyta, kad bendruomenė laikosi Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso įstatymų. Bendruomenės Įstatai išlikę.
Esminiu lietuvių išeivijos organizaciniu ir ideologiniu posūkiu laikomi 1949-ji metai, kai Hütenfelde (Vokietijoje),įvykusi pasaulio Lietuvių Chartos konferencija priėmė Konstituciją, kurioje nutarta, kad nuo okupacijos pasitraukę karo pabėgėliai lietuviai kiekvienoje šalyje organizuodami savo bendruomenes, privalo laikytis tarptautinės konvencijos ir tos šalies, kurioje kuriama lietuvių bendruomenė, konstitucinių įstatymų, ir turi šiuos tikslus: padėti Lietuvai atkurti nepriklausomybę ir išlaikyti už Tėvynės ribų gyvenančių lietuvių lietuvybę.
Išeivijos istorinė veikla yra Lietuvos valstybės dokumentinio paveldo dalis. Įstatais patvirtintos bendruomenės įkūrimo datos niekas neturi teisės pakeisti.
Sveiku patriotišku protu mąstant, atrodo, kad mūsų garbingos išeivijos teisėtumo ir reikalingumo politinei ir kultūrinei veiklai vystyti okupacijos metais už Tėvynės ribų turėtų lydėti pagarbos ir brangaus atminimo jausmas visoms lietuviško pasaulio kartoms, bet pagarbios ištikimybės ir rūpesčio egzaminas liko neišlaikytas.
