„Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę“, – skelbiama Pijaus XII 1950 metų lapkričio 1 d. apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“. Tokia yra rugpjūčio 15 dieną švenčiamos liturginės iškilmės šerdis.
Kokia šios iškilmės prasmė? Kam jos reikia? Ką ji sako? Į šiuos klausimus galima atsakyti taip – viena, ji išplečia suvokimą apie Mergelės Marijos vaidmenį Dievo išganymo plane, dėl kurio nuo pirmųjų amžių ji gerbiama kaip Dievo Motina, dėl kurio 1854 metais Katalikų Bažnyčioje jai pripažintas „Nekaltai pradėtosios“ titulas. Šiuo titulu išreiškiamas tvirtas įsitikinimas, jog Marijai, gimusiai iš Onos ir Joakimo, Dievas suteikė specialią privilegiją – ji nebuvo paliesta gimtosios nuodėmės, būklės, dėl kurios esame linkę į blogus veiksmus, nepaisant to, kad pakenkiame sau patiems ir savo santykiams su artimu bei Dievu. „Dangun ėmimo“ dogma tarsi papildo Dievo Motinos paveikslą.
Tačiau Mergelei Marijai skirtos šventės, šių švenčių doktrininis ir teologinis turinys skirtas ne vien jai pagerbti ir jos išskirtiniam vaidmeniui išryškinti. Didelė jo dalis apreiškia tai, kas pažadėta kiekvienam. Pirmoji Viešpaties mokinė jau džiaugiasi ta palaima, kuri skirta ir kitiems mokiniams ir Dievo ieškantiesiems. Jos „paėmimas į dangų“ yra tarsi užtikrinimas, jog visi būsime, su kūnu ir siela, prikelti iš numirusiųjų, kad džiaugtumės Dievo, kuris yra Meilė, amžinu artumu.
„Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati“, – tvirtina Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Sacrosanctum concilium“.
Svarbu paminėti, jog, skirtingai nei galima spėti iš dogmos paskelbimo datos prieš septynias dešimtis metų, toks tikėjimas Marijos paėmimu į dangų yra labai senas, siekiantis pirmuosius krikščionių bendruomenių amžius, pakartotas kai kurių praeities didžiųjų teologų.
tikėjimas Marijos paėmimu į dangų yra labai senas, siekiantis pirmuosius krikščionių bendruomenių amžius.
Naujajame Testamente nėra tiesioginio „Ėmimo dangun“ pagrindimo, tačiau yra eilučių, kurios, sugretintos, tokį įsitikinimą maitina: Kristaus prisikėlimas ir atpirkimo darbas yra pergalė prieš mirtį, kuri leis mūsų gendantiems kūnams apsivilkti negendamybe, mariems kūnams – nemarybe (žr. 1 Kor 15). Nuo pat pirmųjų amžių plito tikėjimas, kad Marijos, „malonės pilnosios“, kūnas nesugedo, bet iš karto buvo apvilktas nemarumu.
Ko gero ankstyviausią pasakojimą, priklausantį apokrifinei literatūrai, apie Marijos paėmimą į dangų po mirties paliko II amžius autorius Leucius Charinus. Anot jo, Viešpats Marijos sielą patikėjo arkangelui Mykolui, o kūną – Petrui ir kitiems apaštalams. Tačiau po trijų dienų jos kūnas vėl buvo sujungtas su siela ir paimtas angelų. IV– VI amžiais tokio pobūdžio pasakojimai buvo pakankamai paplitę, papildyti įvairiausiomis detalėmis.
Žinoma, Šventąjį Raštą išmanę tuometiniai ganytojai ir teologai puikiai suprato, kad didelė jų dalis nėra autentiški pasakojimai, bet žmonių vaizduotės vaisius. Tačiau ne vienas, Vakaruose ir Rytuose, pritarė pagrindinei intuicijai, kad Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga turėjo būti kitokia. Tai „užmigimas“ (dormitio) ir perėjimas (transitio) į kitą būseną. Ji buvo paimta į Dievo šlovę.
Vyskupo Teodoro iš Petros raštai liudija, jog apie 500 m. Jeruzalėje jau buvo minima liturginė šventė, kuria buvo minimas Marijos „užmigimas“, prikėlimas ir ėmimas į dangų. Iš to paties laikotarpio mus pasiekė sirų vyskupo ir šventojo Jokūbo iš Seruko himnas ta pačia tema. Šv. Grigalius Tūrietis, Jeruzalę aplankęs VI amžiaus antroje pusėje, taip pat pamini specialią liturginę šventę su tokiais pat motyvais. Bizantijos imperatoriaus Mauricijaus, mirusio 602 metais, dekretu buvo nustatyta „Užmigimo“ iškilmės bendra data rytuose – rugpjūčio 15-oji. 687 – 701 metais valdžiusio popiežiaus Sergijaus pontifikato metu ši šventė buvo įvesta ir Romoje, paliekant tą pačią datą. Rytuose VII – VIII amžiuose, o Vakaruose – kiek vėliau, jau atsirado sisteminių teologinių svarstymų apie Mergelės Marijos paėmimą į dangų.
Tad rugpjūčio 15 dieną minime ypatingą privilegiją, suteiktą Dievo Motinai, ir tuo pat metu, kaip, tarp kitų dalykų pažymi popiežius Pijus XII konstitucijoje „Munificentissimus Deus“, tegu „visų akims kuo aiškiausiu būdu būna parodyta, kokiai tobulai ateičiai yra skirtos sielos ir kūnai, tegu tikėjimas, jog Marija į dangų paimta su kūnu, stipresniu ir veiklesniu padaro tikėjimą dėl mūsų prisikėlimo“.
