Prezidento stalą pasiekė praeitą savaitę priimtos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, pagal kurias vienišos moterys taip pat galėtų susilaukti vaikų naudodamos donorų lytines ląsteles. Šalininkams tai yra reprodukcinės laisvės ir lygybės klausimas. Pataisų skeptikai įspėja, kad svarstant jas vaiko interesai liko paraštėse. Susirūpinimą kelia tai, kad šiomis pataisomis paneigiama vaiko teisė žinoti, iš kur jis kilęs, ir teisė augti su savo motina bei tėvu. Paskutinis žodis dabar priklauso Prezidentui Gitanui Nausėdai: pasirašyti įstatymą ar vetuoti?
Kaip tokie sprendimai atrodo po kelių dešimtmečių, kai donorų pagalba pradėti vaikai užauga ir prabyla patys? Apie tai kalbamės su Katy Faust, JAV nevyriausybinės organizacijos „Them Before Us“ (liet. „Jie – pirmiau už mus“) vadove. Organizacijos veikla remiasi paprastu principu: vaikų poreikiai svarbesni už suaugusiųjų troškimus. Organizacija nuosekliai seka tyrimus apie vaikų, gimusių taikant reprodukcines technologijas, gerovę ir renka lytinių ląstelių donorystės būdu gimusių žmonių liudijimus.
Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis vienišoms moterims pradėti vaikus naudojant donorų lytines ląsteles. Kodėl jūs tai laikote neteisybe vaikų atžvilgiu?
Vaikai turi teisę būti pažinti ir mylimi savo motinos ir tėvo. Tai įtvirtinta JT Vaiko teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1992 m. Tai visuotinė žmogaus teisė – būti susietam su dviem žmonėmis, kurie yra atsakingi už asmens egzistavimą. Vaikai patiria didelę žalą netekę vieno ar abiejų iš jų. Kartais ištinka tragedija – tuomet natūralu gedėti. Visgi sąmoningai sukelti tokią netektį yra neteisybė.
Kokiomis patirtimis dalinasi patys donorų pagalba pradėti žmonės?
Donorų pagalba pradėti vaikai dažniau susiduria su tapatybės sunkumais. Vaikui labai sunku atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“, jei jis negali atsakyti į klausimą „Kieno aš esu?“ Jie patiria mokymosi sunkumų, mažiau pasitiki savo tėvais, kyla rizika piktnaudžiauti psichoaktyviomis medžiagomis. Be tėvo augantys vaikai patiria daugiau sunkumų, įskaitant depresiją, savižudybes, negebėjimą baigti mokyklos, įkalinimą ir nėštumą paauglystėje. Vaikams svarbu patirti meilę. Tačiau vaikai nenori tiesiog bendros meilės iš abstrakčių globėjų. Jie trokšta savo motinos ir tėvo meilės. Jei jų [socialiniai] tėvai nėra vyras ir moteris, juos kamuoja tai, ką vadiname „motinos alkiu“ arba „tėvo alkiu“. Kad ir kaip stipriai juos mylėtų vieniša motina, kai jų gyvenime nėra tėčio, jie greičiausiai bus linkę ieškoti kitų vyrų. Taip jie bandys patenkinti poreikį, kurio negali patenkinti viena motina, dvi motinos ar dešimt motinų. Tai gali vaikus pastatyti į pažeidžiamą padėtį – jie gali tapti ieškoti netinkamų vyrų dėmesio. Be tėvo augantys vaikai yra pažeidžiami vaikai.
Jūs dažnai sakote, kad aukos yra ne suaugusieji, negalintys turėti to, ko nori, o vaikai – šie negauna to, ko jiems reikia. Ką turite omenyje?
Galime ir turime atjausti savo vienišas drauges, kurios trokšta tapti motinomis. Turime padėti nešti savo draugų, patiriančių potraukį tos pačios lyties asmenims, naštą. Galime gedėti kartu su tais, kuriems diagnozuotas nevaisingumas. Tačiau joks suaugusiųjų troškimas, netektis ar sunkumai niekada nepateisina sąmoningo vaiko atskyrimo nuo jo paties motinos ar tėvo. Liūdni suaugusieji nėra aukos. Aukos yra vaikai, kuriems neleidžiama užmegzti ryšio su juos sukūrusiais žmonėmis. Jie visą gyvenimą turi nešti naštą, nulemtą šio suaugusiųjų sprendimo.
Ko Lietuva gali pasimokyti iš šalių, kurios šį žingsnį žengė anksčiau?
Daug šalių normalizavo vaikų atskyrimą nuo jų motinos ar tėvo per komercinius procesus, nes suaugusieji imti pristatinėti kaip aukos. Žinoma, tose šalyse suaugusieji dažnai jaučiasi patenkinti tokiu susitarimu. O vaikai? Ne itin. Didžiausias turimas tyrimas apie spermos donorystės būdu pradėtus vaikus rodo, kad jie labiau prislėgti ir mažiau pasitiki kitais. Be to, jie neproporcingai dažnai susiduria su tapatybės sunkumais. Komercinis vaikų kūrimas nulėmė, kad yra vaikų, turinčių dešimtis ar šimtus netikrų (vieno iš tėvų) brolių ir seserų, ir vaikų, turinčių tūkstančius pusbrolių ir pusseserių.
Daugelis žmonių nuoširdžiai nori vaiko, daugelis politikų nori pagerinti demografinę padėtį ir nemato šiame kelyje jokios žalos. Ką jiems pasakytumėte?
Tikslas turėtų būti ne tiesiog daugiau vaikų, o daugiau laimingų vaikų. Vaikai neklesti, kai yra atkirsti nuo pusės savo biologinės tapatybės ir auginami namuose be tėvo. Šių vaikų širdys sudaužytos, tikėtina, ateityje jie sukurs didesnę naštą mokykloms ir valstybės sistemoms. Jei jums rūpi demografija, reprodukcinės technologijos nėra sprendimas. Sprendimas – skatinti daugiau žmonių anksčiau tuoktis ir susilaukti vaikų kartu. Taip ir padidinsite gimstamumą, ir vaikai klestės psichiškai, fiziškai, emociškai ir santykių prasme.
Ką pasakytumėte tiesiogiai Lietuvos Prezidentui (pačiam dviejų vaikų tėvui), kuris dabar turi nuspręsti, ar pasirašyti šį įstatymą, ar jį vetuoti?
Gerbiamas Prezidente Nausėda, kuo būtų jūsų dvi dukterys be jūsų? Jei jas būtų auginusios viena ar dvi atsitiktinės moterys, kaip tai būtų paveikę jų raidą ir tapatybę? Atsakymas – katastrofiškai. Jos nesuprastų savo, kaip moters, tapatybės ir negalėtų užtikrintai į ją išaugti. Jos būtų atskirtos nuo savo genetinio paveldo. Joms stigtų jūsų vyriškos įtakos, kuri padeda joms augti. Jos būtų imlios dėmesiui vyrų, kurie labiau nori padaryti jas aukomis nei į jas investuoti. Būkite sąžiningas – niekada nepasirinktumėte to savo vaikams. Raginu jus nepasirinkti to ir kitam vaikui.
Suprantu, kad sunku pasakyti suaugusiesiems „ne“. Tačiau Lietuvos vaikai nusipelno, kad jų teisėms būtų teikiama pirmenybė prieš suaugusiųjų troškimus. Netgi prieš jūsų paties politinį palankumą. Vykdykite savo įsipareigojimus pagal JT Vaiko teisių konvenciją. Atmeskite neteisingą idėją, kad Lietuva turėtų gaminti vaikus be tėvo, siekdama patenkinti suaugusiųjų reikalavimus.






