Gyvenime dažnai tekdavo ginti tai, ką dabar jau įprasta vadinti tradicinėmis vertybėmis. Suprask, vertybės nėra šiaip sau universalios ir vienodai vertos atskiruose erdvės ir laiko taškuose. Dažniausiai tradicinėmis vertybėmis vadinama tai, kas yra krikščioniška ir laiko patikrinta, kas atėjo iš santykinai senų laikų. Tad galima numanyti, jog šiuolaikiškas žmogus savo prigimties yra vedamas būti labiau naujoviškas nei „tradicinis“, o tai, kas tradiciška, yra sena ir neaktualu.
Viešai teigdamas, kad vyrai ir moterys labai skiriasi, kad kiekvienas turi savo kilnią ir nepakeičiamą misiją šiame pasaulyje, kad vaikams geriau tėtis ir mama nei valstybės parama ar panašiai, gaudavau „į kaktą“, kad esu kažkoks… viduramžiškas. Suprask, viduramžiai buvo tokie tamsūs laikai, tada žmonės jautėsi labai nelaimingi, kvaili, žiopli ir gyveno labai primityviai. Ir aš su savo „tradicinių“ vertybių propaganda esu visiška primityvi politinė viduramžiška seniena.
Atsikirsdavau irgi tradiciškai, primindamas, kad mūsų valstybė būtent viduramžiais buvo didžiausia Europoje, gerbiama ne tik artimajame, bet ir tolimajame užsienyje, kad nėra jokių žinių, jog anuo metu moterys buvo žeminamos ir verčiamos dirbti statybų sektoriuje, kad mokyklose vyravo smurtas, kad vietinius gyventojus terorizuodavo migrantai… Taigi, turėjau visai kitą viduramžių „vaizdelį“. Ir dar pridurdavau žinąs, kad netolimoje ateityje mūsų laukia ne liberal-komunizmas, o… nauji viduramžiai. Pasirodo, ir viduramžiai gali būti… netgi labai šiuolaikiški.
Iš karto pasakysiu, kad „naujųjų viduramžių“, arba neomedievalizmo, konceptas nėra griežtai apibrėžtas mokslinis terminas. Tai greičiau metafora, kuria skirtingų sričių mąstytojai bando apibūdinti šiuolaikinio pasaulio raidos pokyčius – nuo dvasinės krizės iki tarptautinės sistemos transformacijos.
Metafora remiasi istorine analogija su Europos viduramžiais: ne kaip su „tamsiąja epocha“, o kaip su laikotarpiu, kuriame valdžia buvo fragmentuota, suverenitetas – dalinis ir persidengiantis, o pažiūros – labai individualizuotos. Ši idėja padeda geriau suprasti, kodėl šiandieninis pasaulis vis labiau primena ne griežtai valstybių suvereniteto erą – Vestfalijos sistemą, o sudėtingesnį, mažiau hierarchišką ir labiau suskaldytą darinį, atsiradusį Romos imperijos saulėlydyje.
Savotišku naujųjų viduramžių idėjos guru laikyčiau Umberto Eco, kuris savo kūryboje stengėsi „tamsiųjų viduramžių“ stereotipą pakeisti vizija apie tai, kad viduramžiai buvo labai įdomus istorijos tarpsnis – laikas, kai žmogus išėjo iš imperinio mąstymo stereotipų tvarkos į „savivaldinę“ laisvę, laikas, kai žmogus savotiškai individualizavosi.
Tokiam periodui būdinga politinė, kultūrinė ir technologinė transformacija, civilizacijų susidūrimai, migracijos, informacijos pertekliaus ir trivializavimo derinys, miestų metropolizacija ir socialinių grupių atskirtis.
Eco sukūrė „fantastinį neomedievalizmą“ – svajones, fantazijas, populiariąją kultūrą, – kuris ne tik jau buvo, bet ir ateis dar kartą (o gal ir ne kartą). Jis pabrėžė, kad viduramžiai – tai mūsų civilizacijos šaknys: ten gimė moderniosios kalbos, miestai, bankai, universitetai. Todėl grįžimas prie jų – ne nostalgiškas pabėgimas, o bandymas suprasti savo krizę. Supraskite, nieko blogo būti viduramžiškam. Netgi labai įdomu.
Šiandien mažai kas gali prieštarauti teiginiui, kad gyvename ne stabilioje modernioje sistemoje, o pereinamajame, fragmentuotame laikotarpyje. Kiek atidžiau pažvelgus į mus supantį pasaulį, nesunku pamatyti, kad jis primena senstančią Romos imperiją.
„Nauji viduramžiai“ – tai ne grįžimas atgal, o nauja visuomenės sankloda. Kaip ir tikrieji viduramžiai, šie „nauji“ gali būti ir tamsūs, ir kūrybiški – priklausomai nuo to, ką iš jų padarysime. Tik nebijokime.
Jos piliečiai turėjo daug teisių, socialinių garantijų ir šiaip daug gyvenimo komforto. Jų „eiliniai“ imperatoriai (visai ne Neronai ir Kaligulos) pragmatiškai rūpinosi piliečių gerove, o pastariesiems vis mažiau rūpėjo įvairūs tarptautiniai reikalai, karai, gamtos negandos ir barbarų keliamos problemos.
Valdžia yra tam, kad rūpintųsi, o ji rūpinasi, kad netrūktų duonos ir žaidimų. Ji kuria aplinką, kurioje gyvenant nereikia nei didelio proto, nei kitų išskirtinių sugebėjimų – soti, tingi ir savimi besididžiuojanti žmonių masė yra valdžios idealas. Tokiai masei nebereikia nei aukštojo mokslo, nei kokių kitų išskirtinių sugebėjimų.
Tai, ką turime šiandien, baisiai nekorektiškai vadinu „blondinių pasauliu“. Visa, ką vadiname „draugiška vartotojui“ (angl. user-friendly), yra tam, kad galėtume vartoti kažką, visai nežinodami, kaip tas objektas funkcionuoja.
Ilgainiui eiliniams romėnams visokie antikos mokslai tapo per sudėtingi ir vis mažiau reikalingi. Šiandien jie irgi nebereikalingi – jei dar žinome kokią supaprastintą mokslo versiją, tai jau neblogai.
Ir čia ne šiaip sau išsigalvoju. Statistika negailestingai rodo, kad krenta ne tik bendro išsilavinimo lygis, bet ir mažėja raštingumas…
Šiandieninis pasaulis stebėtinai gerai atliepia daugelį „naujųjų viduramžių“ bruožų. Migracijos, kultūriniai susidūrimai ir tapatybių politika primena didžiąsias viduramžių migracijas ir civilizacijų maišymąsi.
Žmonės vis dažniau turi daugialypius lojalumus: tautinį, religinį, profesinį, ideologinį, skaitmeninį. Socialiniai tinklai kuria naujas bendruomenes ir „feodus“, kuriuose formuojasi savos normos ir konfliktų sprendimo būdai.
Kultūroje „naujųjų viduramžių“ ženklų gausu: nuo fantazijos žanro ir kompiuterinių žaidimų iki architektūros, mados ir politinės retorikos, kurioje nuolat grįžtama prie „viduramžiškų“ vaizdinių (riteriai, tamsieji amžiai, apokalipsė). Umberto Eco išvardytų svajonių apie viduramžius daugėja, ir jos jau nebe svajonės.
Žinoma, analogija nėra absoliuti. „Nauji viduramžiai“ – tai ne grįžimas atgal, o nauja visuomenės sankloda. Kaip ir tikrieji viduramžiai, šie „nauji“ gali būti ir tamsūs, ir kūrybiški – priklausomai nuo to, ką iš jų padarysime. Tik nebijokime.
Besidžiaugdamas, kad nėra ko gėdytis dėl tų viduramžių, turiu ir nerimastingą mintį. Man regis, anais viduramžiais pagonys barbarai ne iš karto, bet nuosekliai patikėjo, kad bendrija, politika, demokratija gali būti tik krikščioniška. Arba jos visai nebus.
Mes kartais juokaujame, kad šiandien barbarų nereikia – patys jau tokie esame. Tad ar patikėsime tuo viduramžiais „kvepiančiu“ Kristaus mokslu? Va, kur Umberto Eco lygmens klausimas.






