Šv. Brigitos Švedės „Apreiškimų“ IV knygos 7 skyriuje aprašomas regėjimas apie žmogaus sielą, jos teismą ir apsivalymą skaistykloje. Dramatiškame pasakojime atsiskleidžia nuodėmės sunkumas, atsivertimo galimybė ir užtarimo maldos galia, o per kančios vaizdinius ryškėja sielai pažadėta susitikimo su Dievu viltis.
Šv. Brigita Švedė (1303–1373) buvo aštuonių vaikų motina, našlė ir viena žymiausių viduramžių mistikių. Dar gyvendama santuokoje ji rūpinosi vargšais ir ligoniais, o po vyro mirties vis labiau atsidėjo maldai bei atgailai. Savo regėjimus Brigita diktavo nuodėmklausiams, kurie juos vertė į lotynų kalbą ir surinko į aštuonias „Apreiškimų“ knygas. Kaip katechezėje apie šventąją priminė Benediktas XVI, jos mistinė patirtis buvo glaudžiai susijusi su rūpesčiu Bažnyčia ir raginimu krikščionims gyventi pagal išpažįstamą tikėjimą.
Teismas ir užtarimas
Apreiškimų IV knygos 7 skyriuje pasakojama, kad maldoje budėdama Brigita išvydo didžiulius rūmus, pilnus baltai apsirengusių, švytinčių būtybių. Aukščiausiame soste spindėjo saulė, reiškianti Kristaus dievystę, o šalia stovėjo karūnuota Mergelė Marija.
Šioje šviesoje pasirodęs kaltintojas reikalavo atiduoti jam žmogaus sielą, primindamas jos nuodėmes ir menką meilę Dievui. Angelas stojo jos ginti, nurodydamas žmogaus padarytus gerus darbus ir primindamas, kad jo žemiškasis gyvenimas dar nepasibaigęs.
„Dievo gailestingumas lydi kiekvieną žmogų iki mirties, iki pat paskutinės akimirkos“, – sakoma regėjimo tekste. Žmogus tebebuvo gyvas ir dar galėjo atsiversti, tačiau kaltintojas nenusileido – jo teigimu, gerus darbus žmogus darė iš baimės, o išpažindamas nuodėmes menkai dėl jų gailėjosi.
Tuomet prabilo Marija. Praskleidusi apsiaustą, ji parodė vienuolius ir kitus tikinčiuosius, kurių užtarimo žmogus buvo prašęs. Jie meldė jam gailestingumo, o Dievo Motina prie jų maldų pridėjo savąją.
Iš sosto pasigirdo atsakymas, kad dėl užtarimo maldų žmogus prieš mirtį gaus atgailos malonę. Jo laukia sunkus apsivalymas skaistykloje, tačiau po jo siela pasieks dangų. Išgirdę šį sprendimą, kaltintojai pasitraukė.
Apsivalymas ir Dievo ilgesys
Toliau Brigitai atsivėrė tamsi gelmė su liepsnojančia krosnimi, o virš jos pasirodė kenčianti siela. Jos skausmas perteikiamas ugnies, šalčio ir sužaloto kūno vaizdiniais, kuriuos lydi aimana dėl menkos meilės Dievui, kūniškų malonumų, turtų ir puikybės. „Vargas man, kad taip mažai mylėjau Dievą“, – apgailestauja siela.
Angelas paaiškino, kad krosnis reiškia pragarą, o virš jos pavaizduotos sunkiausios skaistyklos kančios. Toliau jis parodė lengvesnio kentėjimo būseną, panašią į ligonio silpnumą sveikstant, ir galiausiai būseną, kurioje lieka vien ilgesys išvysti Dievą.
Šiam apsivalymui nusakyti pasitelkiamas aukso gryninimo palyginimas. Kaitinant pašalinamos priemaišos, o išgrynintas auksas paruošiamas šeimininkui – taip ir siela rengiama Dievo artumui. Regėjimo pabaigoje skamba prašymai padėti kenčiantiesiems bei padėka už gyvųjų maldas, kurių teikiamą pagalbą angelas prilygina maistui išalkusiam, vandeniui ištroškusiam ir poilsiui ligoniui.
Regėjimas Bažnyčios tikėjimo šviesoje
Šiuos viduramžiškus vaizdinius padeda suprasti Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymas apie skaistyklą. Joje apsivalo tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau dar nėra visiškai išgryninti. Jų amžinasis išganymas jau tikras, o apsivalymas rengia juos dangaus džiaugsmui. Todėl Brigitos regėjime aprašomą kančią lydi pažadas, kad siela pasieks Dievą.
Atidžiai skaitytinas ir kaltintojo ginčas dėl žmogaus atgailos. Katekizmas aiškina, kad netobulas gailestis, kylantis iš nuodėmės bjaurumo suvokimo ar bausmės baimės, taip pat yra Dievo dovana, galinti pradėti atsivertimą ir parengti žmogų priimti atleidimą Atgailos sakramentu. Tobulas gailestis kyla iš meilės Dievui ir apima pasiryžimą kuo greičiau atlikti sakramentinę išpažintį.
Brigitos aprašytas užtarimas primena Bažnyčios praktiką melstis už mirusiuosius, ypač aukojant Eucharistiją, taip pat jų labui skirti išmaldą ir atgailos darbus. Šiame regėjime žmogaus likimas atskleidžiamas kartu su už jį besimeldžiančia bendruomene – jos meilė pasiekia ir tą, kuris pats jau nebegali tęsti savo žemiškojo gyvenimo.
Šv. Brigitos apreiškimus Bažnyčia skaito kaip asmeninės mistinės patirties liudijimą. Benediktas XVI, remdamasis Jonu Pauliumi II, pabrėžė, kad pripažindama bendrą jos vidinės patirties autentiškumą Bažnyčia nepaskelbė atskiro sprendimo dėl kiekvieno regėjimo. Jų dvasinė žinia kviečia atsiversti, augti meile ir maldoje prisiminti tuos, kurie laukia galutinio susitikimo su Dievu.
