Pastaruoju metu įvairiose Europos šalyse kilo smurtinių protestų ir susirėmimų su policija. Neramumų būta Vokietijoje, Prancūzijoje, Albanijoje ir kitose valstybėse, o „Christian Today“ autorė Lynda Rose (Linda Rouz) šiuose įvykiuose įžvelgia platesnę Vakarų visuomenės ir jos krikščioniškųjų šaknų krizę.
Vokietijoje Frankfurte, Berlyne, Kelne ir Hamburge policija naudojo vandens patrankas, siekdama išvaikyti smurtaujančius protestuotojus ir sustabdyti plėšimus. Demonstracijas formaliai rengė studentai, protestavę dėl švietimo kokybės ir socialinės nelygybės.
Vokietijos vidaus reikalų ministras Alexanderis Dobrindtas (Aleksanderis Dobrintas) dėl smurto ir kilusio chaoso apkaltino kairiuosius ekstremistus bei imigrantų bendruomenių narius. Šį vertinimą palaikė ir Vokietijos policijos profesinės sąjungos GdP federalinės policijos padalinio pirmininkas Andreasas Rosskopfas (Andrėjas Roskopfas).
Smurtinių susirėmimų kilo ir Albanijoje. Juodai apsirengę ir kaukėti protestuotojai į policijos pareigūnus mėtė Molotovo kokteilius bei grindinio akmenis. Albanijos ministras pirmininkas Edi Rama pareiškė, kad jaunimas yra sąmoningai radikalizuojamas, ir dėl to kaltino, jo žodžiais, „tamsiąsias jėgas Europoje ir JAV“.
Prancūzijoje protestai dėl prastėjančios švietimo sistemos, augančių pragyvenimo išlaidų ir energijos kainų tęsiasi jau kelias savaites. Per naujausius neramumus Paryžiuje buvo suimta 770 žmonių. Prieš dvi savaites sulaikytųjų buvo apie 2 400.
Prancūzijos prokurorai taip pat pradėjo tyrimą dėl pasikėsinimo nužudyti, kai į policijos pareigūnus buvo mėtyti Molotovo kokteiliai. Vienas pareigūnas, kuriam per susirėmimus užsidegė koja, laikraščiui „Le Figaro“ sakė, kad policija susidūrė ne su įprastais demonstrantais, o su žmonėmis, atėjusiais sąmoningai pakenkti valstybės atstovams.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) savo ruožtu pažadėjo imtis veiksmų prieš „tuos, kurie siekė sugriauti Respubliką“.
Panašių demonstracijų vyko Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje ir Serbijoje. Jungtinė Karalystė iki šiol didesnių panašaus pobūdžio neramumų išvengė, tačiau lapkričio 20 d. Londone, Mančesteryje ir Edinburge planuojami studentų ir jaunimo protestai.
L. Rose atkreipia dėmesį, kad Prancūzijoje valdžia ir žiniasklaida atskirai kalba apie vadinamuosius „les casseurs“ – „niokotojus“, kurie prie protestų prisideda pirmiausia siekdami konfrontuoti su policija ir valstybės institucijomis.
Autorė taip pat pabrėžia antisemitizmo problemą. Jos teigimu, per neramumus taikiniais tapo sinagogos ir žydams priklausančios įmonės, o demonstracijose buvo skanduojami Palestiną remiantys šūkiai. Ji šiuos reiškinius sieja su platesniu antisemitizmo augimu Europoje po 2023 m. spalio 7 d. išpuolio prieš Izraelį.
L. Rose vertinimu, protestai, iš pradžių kilę dėl realių socialinių ir ekonominių problemų, kai kur buvo perimti radikalios kairės ir kitų grupių, priešiškai nusiteikusių Vakarų politinės ir kultūrinės santvarkos atžvilgiu.
Ji ypač kritiškai vertina radikalios kairės aktyvistų ir islamistų suartėjimą. Nors šių grupių pažiūros daugeliu klausimų skiriasi, autorė mano, kad jas vienija priešiškumas tradicinei Vakarų kultūrai.
L. Rose taip pat teigia, kad Jungtinėje Karalystėje ir kitose Vakarų valstybėse krikščionybė viešajame gyvenime vis labiau nustumiama į šalį. Kaip pavyzdžius ji mini atvejus, kai žmonės buvo sulaikomi ar sulaukdavo teisinių pasekmių dėl viešai reiškiamų religinių įsitikinimų, Biblijos eilučių skaitymo ar tylios maldos gatvėje.
Autorės nuomone, Vakarų visuomenės, siekdamos tolerancijos ir įtraukties, ne visuomet gebėjo apsaugoti savo pačių kultūrinius ir religinius pagrindus.
Baigdama L. Rose Europoje plintančius neramumus vadina rimtu perspėjimu. Jos vertinimu, Vakarų kultūrai grėsmę kelia ne tik išoriniai iššūkiai, bet ir pačiose visuomenėse stiprėjantis priešiškumas jų istoriniam bei krikščioniškajam paveldui.
Pasak autorės, jei ši problema nebus pripažinta, Vakarų visuomenėms teks vis sunkiau išsaugoti savo demokratines vertybes, kultūrinę tapatybę ir krikščioniškąjį paveldą.
