1959 m. spalio 1 d. Todžio vyskupas Alfonso Maria De Sanctis pasirašė dekretą, kuriuo palaimintosios Motinos Speranzos prašymu Nukryžiuotojo koplyčiai Kolevalencoje suteikė šventovės statusą. Po kiek daugiau nei mėnesio vyskupas mirė. Su Mišiomis, aukotomis už mirusį ganytoją, siejamas pasakojimas apie dvi dienas skaistykloje. Jį perdavė Motinos Speranzos dvasinis sūnus Pietro Iacopini.
Kaip Kolevalencoje atsirado Gailestingosios Meilės šventovė
Motina Speranza, pasaulietiniu vardu María Josefa Alhama Valera, gimė 1893 m. Ispanijoje. 1930 m. Madride ji įkūrė Gailestingosios Meilės tarnaičių kongregaciją, o 1951 m. Romoje – Gailestingosios Meilės sūnų kongregaciją. Tų pačių metų rugpjūtį ji su nedidele bendruomene apsigyveno Kolevalencoje, Italijos Umbrijos regione. Čia vienuolė priimdavo ligonius, dvasininkus ir šeimas, atvykstančius prašyti maldos ar patarimo.
1959 m. rugsėjo 28 d. Motina Speranza kreipėsi į Todžio vyskupą Alfonso Maria De Sanctis, prašydama Kolevalencoje pastatytą Nukryžiuotojo koplyčią paskelbti Gailestingosios Meilės šventove. Vyskupas sutiko ir spalio 1 d. pasirašė iki šiol išlikusį dekretą. Mirė tų pačių metų lapkričio 8 d., sulaukęs 76-erių.
Ilgainiui Kolevalenca tapo piligrimystės vieta. 1981 m. lapkričio 22 d. čia atvyko popiežius šv. Jonas Paulius II. Motina Speranza mirė 1983 m. vasario 8 d. ir buvo palaidota šventovės kriptoje. 2014 m. gegužės 31 d. Kolevalencoje ji paskelbta palaimintąja.
Regėjimas per Mišias už vyskupą
Pasakojimą apie tai, ką Motina Speranza patyrė po vyskupo mirties, 2017 m. italų kalba paskelbė Annalisa Colzi, perteikdama Pietro Iacopini liudijimą. Pasak jo, Motina Speranza paprašė, kad pakeliui į laidotuves vyskupo karstas būtų atvežtas į Kolevalencą. Čia už jį buvo aukojamos Mišios. Joms prasidėjus vienuolė patyrusi regėjimą.
Kaip pasakojo Iacopini, Motinai Speranzai pasirodęs Kristus ir pasakęs norįs jai parodyti, su kokia šlove į dangų įžengs vyskupas, pripažinęs Gailestingosios Meilės šventovę. Paskui ji išvydusi patį vyskupą, apgaubtą šviesos. Jis padėkojo Motinai Speranzai, kad anuomet kreipėsi į jį dėl koplyčios. Viešpačiui jos prašymas buvęs mielas. Dabar, sakė vyskupas, jo laukia amžinoji dangaus šlovė, tačiau prieš įžengdamas į dangų jis daug kentėjęs skaistykloje.
„Jūsų Ekscelencija, juk tik vakar mirėte Romoje, – nusistebėjo Motina Speranza. – Kodėl sakote taip ilgai kentėjęs, jei tepraėjo dvi dienos?“
„Motina Speranza, anapus laikas kitoks negu žemėje. Per tas dvi dienas skaistykloje kentėjau daug labiau negu per aštuoniasdešimt savo gyvenimo metų“, – atsakė vyskupas. Jis paaiškino, iš kur kyla ta kančia. Po mirties siela stoja Dievo akivaizdon ir ją apima gėda – dabar ji mato, kaip gyveno ir kaip dažnai apleisdavo Viešpatį.
Galiausiai vyskupas paprašė: „Pasakykite visiems, kad pomirtinis gyvenimas yra ir kad Žemėje svarbiausia – mylėti Viešpatį. Visa kita neturi vertės.“
