Rugsėjo 16–18 dienomis Kaune į Jaunųjų katalikų visuomenininkų rudens seminarą susibūrė 18–30 metų amžiaus žmonės. Seminarą organizavo Ateitininkų federacija, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga ir Laisvos visuomenės institutas. Renginį globojo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
Seminaro tikslas – skatinti jaunimą apmąstyti, ką reiškia būti krikščioniu šiandien – ne tik tikėjimo bendruomenėje, bet ir visuomenėje, kurioje nuolat kyla politinių, kultūrinių bei moralinių klausimų. Kaip krikščioniškąjį tikėjimą paversti ne vien asmeninio gyvenimo atspirties tašku, bet ir atsakingo veikimo viešojoje erdvėje pagrindu? Šie klausimai tapo Jaunųjų katalikų visuomenininkų seminaro ašimi.
Penktadienio vakarą arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pristatė Šiluvos deklaracijos atsiradimo aplinkybes. 2021 m. deklaracija gimė visuomenėje aštrėjant diskusijoms dėl žmogaus gyvybės, šeimos sampratos ir sąžinės laisvės, o politiniame gyvenime svarstant šių klausimų teisinį reguliavimą. Deklaracija tapo savotišku atsaku į dalies tikinčiųjų lūkestį išgirsti, ką šiais klausimais sako Bažnyčia ir jos vadovai.
Šiluvos deklaracija remiasi Bažnyčios mokymo paveldu ir atsako į visuomenėje iškilusius iššūkius. Kaip XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum prabilo apie darbininkų teises bei socialinio gyvenimo principus, taip ir šiandien Bažnyčia siekia įsitraukti į viešąją diskusiją.
Šeštadienio rytą seminarų ciklas pradėtas dr. Vyganto Malinausko iškeltu klausimu: kada žmogus jaučiasi laimingas? Apsvarsčius karjerą, finansinį stabilumą ar patogų gyvenimo būdą, galiausiai prieita prie atsakymo, jog žmogų laimingą daro prasmės pajauta.
Paskaitoje aptarta W. N. Hohfeldo teisinė teorija, atskleidžianti tarpusavio sąsajas tarp teisių, laisvių ir pareigų. Teisė koreliuoja su pareiga, o laisvė – su kito asmens teisių apribojimu. Kuo daugiau teisių suteikiama, tuo mažiau laisvių turime. Ir atvirkščiai.
Pavyzdžiui, žmogui priklauso žemės sklypas. Jei savininkas turi teisę uždrausti pašaliniams asmenims vaikščioti jo sklypu, kitų žmonių judėjimo laisvė šioje teritorijoje yra ribota. Vis dėlto, jei savininkas leidžia praeiti per tam tikrą sklypo vietą, kitų žmonių judėjimo laisvė nėra visiškai apribota. Taigi, reikalaudami daugiau laisvių vieniems, automatiškai susiduriame su kitų teisių mažėjimu.
Doc. dr. Lina Šulcienė seminare pristatė prielaidas, leidžiančias kalbėti apie žmogaus galimybę pažinti objektyvią, nekintančią tiesą. Ji rėmėsi klasikine regėjimo galios, kuriai visuomet reikalingas šviesos šaltinis, metafora: proto galia funkcionuoja panašiai kaip akis, kuri negali regėti be šviesos, – ji negali matyti tikrovės be dorybių šviesos.
Moralinės dorybės yra tas šviesos šaltinis, kuris leidžia ugdyti svarbiausią tiesos pažinimui protingumo dorybę. Kuo labiau išpuoselėtos moralinės dorybės, tuo aiškiau ir ryškiau matome tikrovę ir tuo taiklesni mūsų priimami praktiniai sprendimai.
Ši klasikinė Vakarų samprata ypač aktuali šiandieninėje kultūroje, kurioje neretai išnyksta ribos tarp tiesos ir nuomonės, o skirtingi požiūriai laikomi vienodai galimais ir vertingais. Vis dėlto nuomonė nėra lygiavertė tiesai. Žmogaus pažinimas reikalauja ne tik intelektinio pajėgumo, bet ir dorybių ugdymo, nes mūsų troškimai, aistros ir išankstinės nuostatos gali užtemdyti gebėjimą teisingai spręsti.
Protingumo dorybė, besiremianti moralinių dorybių pamatu, leidžia orientuotis tikrovėje ir, svarbiausia, pažinti objektyvią jos tiesą. Priešingai, dorybių neturintis žmogus rizikuoja tikrovėje klaidžioti tarsi tamsoje – ne todėl, kad tikrovė būtų nepažini, bet todėl, kad jo paties aistros iškreipia pažintinį tikrovės vaizdą.
Šeštadienio popietę Audrius Globys pasidalijo savo visuomeninės veiklos patirtimi. Sovietmečio propagandos laikotarpiu A. Globiui kilo vidinė prieštara, ir būtent tai paskatino leistis į tiesos paieškas. Stipriu impulsu veikti tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikla, taip pat nerimą kelianti Lietuvos politinė situacija žmogaus prigimties, šeimos, gyvybės ir kitais klausimais.
Tikrovės iškraipymas, pasak A. Globio, pirmiausia pasireiškia žmogiškumo naikinimu – genderizmo, LGBT, transhumanizmo ideologijomis ir išgalvotomis teisėmis. Jo teigimu, šios ideologijos iškreipia tikrovę įvairiais būdais. Vienas jų – siekis atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos, ją pervadinant tradicine šeima. Priešingai nei prigimtis, tradicija gali keistis. Taip, plečiant šeimos sampratą, pradedami iškreipti pamatiniai jos principai.
Pristatymo metu A. Globys priminė jaunimui Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklą sovietmečiu ir pabrėžė, kad didžiausias atpildas persekiojamiems dėl teisumo – Dievo artumas. Galiausiai retoriškai paklausta, ar Dievas ir šiame laikmetyje gali pasiekti pergalę. Atsakymas – taip, jeigu „tauta nepritrūks tiesos liudytojų ir nepraras gyvenimo tikrovėje skonio“, – sakė A. Globys.
Sekmadienį po šv. Mišių savaitgalio dalyviai susitiko su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, kuris papasakojo apie savo tikėjimo ir gyvenimo kelionę, paženklintą karo ir sovietinės okupacijos. S. Tamkevičius priminė jaunimui tikėjimo, bendrystės, o ypač gerų knygų skaitymo svarbą.
Jaunystėje, skaitydamas ateistinę literatūrą, S. Tamkevičius vis susidurdavo su abejonėmis, kurios paskatino ieškoti atsakymų. Klebonas A. Skeltys atvėrė po bažnyčios vargonais įrengtos bibliotekos duris ir leido neribotai naudotis joje buvusia teisinga literatūra. Kiek vėliau, 1972 m., S. Tamkevičius išleido pirmąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį.
1983 m. už pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kurioje buvo dokumentuojami sovietinės valdžios vykdomi tikinčiųjų teisių pažeidimai, leidybą kardinolas S. Tamkevičius buvo suimtas. Net lageryje jis atsisakė pasirašyti malonės prašymą, nes nelaikė savo veiklos nusikaltimu – gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų laisvę, todėl neturėjo dėl ko gailėtis.
Jo ištvermės pagrindas buvo tikėjimas ir įsitikinimas, kad tiesa bei ištikimybė Dievui yra vertingesnės už asmeninę laisvę. Ši sunki patirtis tapo ne tik asmeninio pasiaukojimo, bet ir atsakomybės už kitus liudijimu: kentėjimas įgijo prasmę, nes buvo patiriamas dėl tikėjimo, žmogaus orumo ir Bažnyčios laisvės.
Sugrįžęs iš tremties, S. Tamkevičius tęsė savo tarnystę jau laisvoje Lietuvoje, o brangiausiais savo gyvenimo metais visuomet laikė kunigystės metus.
Seminare nuolat skambėjo pagrindinė žinutė – krikščionis negali likti tik pasyviu situacijos stebėtoju. Kiekvienas esame pašaukti veikti dėl Jo, kuris už mus buvo prikaltas prie kryžiaus.
Seminaras suteikė galimybę pasisemti išminties, išgirsti tikrų gyvenimo liudijimų, kurie nepalieka abejingų, užmegzti naujų pažinčių ir kurti bendrystės tinklus. Jie atveria erdvę veikti drauge, vieniems kitus stiprinti, ugdyti, palaikyti ir padrąsinti.
Popiežius Pranciškus, 2018 m. viešėdamas Lietuvoje, jaunimui išsakė raginimą: „<…> jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn.“
Iš tiesų, jaunimui svarbu neapleisti istorijos, kurioje dalyvavo žmonės, per kančią ir neretai kraują saugoję lietuvių tautą ir jos krikščionišką dvasią.
Jaunime, dabar viskas jūsų rankose – kokią Lietuvą perduosime ateities kartoms.
