Yra pasaka apie svogūną, kuris gėdijosi savo kvapo. Kai svogūnas savo kvapo neteko, šeimininkė jį išmetė kaip sugedusį. Panašiai nutiko ir Vokietijos krikščionims demokratams (CDU). Prie ko čia „bekvapis svogūnas“ ir Vokietijos krikščionių demokratų partija? Deja, ši pasaka labai panaši į šios partijos istoriją.
Angela Merkel, buvusi aktyvi komunistinių idėjų propaguotoja, politiškai susiformavusi Rytų Vokietijoje, tapusi šios partijos lydere, mano vertinimu, pavertė krikdemus „bekvapiais“ būtent tais klausimais, kurie jiems turėjo būti esminiai – šeimos, tautiškumo, atsargios imigracinės politikos ir Vokietijoje puoselėtų krikščioniškų vertybių klausimais.
Nuolatinis šios partijos „kompromisas“, tiksliau – vis didesnis ideologinis prisitaikymas prie socialdemokratų ir liberalios kultūrinės politikos, pavertė ją tokia partija, kuri dėl valdžios pasirengusi atsisakyti savo esmės. Todėl šiandien jos pavadinimas vis mažiau atspindi realų jos politikos turinį.
Tai turėjo įtakos ir Europos liaudies partijos frakcijos (EPP) Europos Parlamente politikai. CDU yra pagrindinė jos dalis, todėl frakcijos vertybinė politika dažnai yra tik formaliai prokrikščioniška.
Įvykę rinkimai Saksonijoje-Anhalte, o dabar Berlyne ir Meklenburge-Vakarų Pomeranijoje parodė labai aiškią tendenciją: AfD stipriai auga, o CDU (Krikščionių demokratų sąjunga) stipriai praranda rinkėjus.
Saksonijoje-Anhalte AfD gavo 43,8 proc. balsų, kai 2021 m. turėjo 20,8 proc. balsų. CDU tuo laikotarpiu smuko nuo 37,1 proc. iki 17,2 proc. balsų. Berlyne AfD gavo 16,3 proc. balsų, palyginti su 9,1 proc. 2023 m., o CDU – tik 18,8 proc., palyginti su 28,2 proc. 2023 m.
Dar skaudesnis Vokietijos krikščionims demokratams buvo rezultatas Meklenburge-Vakarų Pomeranijoje. AfD čia gavo 38,2 proc., kai 2021 m. turėjo tik 16,7 proc. balsų, o CDU smuko nuo 13,3 proc. iki 4,9 proc. balsų. Svarbiausia – CDU neįveikė 5 proc. rinkimų barjero ir apskritai nepateko į žemės parlamentą. Tai pirmas kartas Vokietijos istorijoje, kai CDU žemės rinkimuose neperžengė 5 proc. barjero.
Tai dar preliminarūs rezultatai, tačiau balsai jau suskaičiuoti, todėl pati tendencija nebekelia abejonių. Meklenburge-Vakarų Pomeranijoje rinkėjų aktyvumas siekė net 78,1 proc. Todėl CDU pralaimėjimo ir AfD augimo negalima aiškinti mažu rinkėjų aktyvumu.
Dalį mūsų analitikų, ypač komunistuojančių ir LGBT ideologiją išpažįstančiųjų, po Saksonijos-Anhalto rinkimų rezultatų, panašu, apėmė panika. Kas galėtų paneigti, kad ši panika nepersidavė ir, mano vertinimu, dažnai vertybine prasme „komunistuojančiai“ ES komisarei Ursulai von der Leyen, kuri nuosekliai vykdo šeimai, tautiniam savitumui ir krikščioniškoms Europos vertybėms nepalankią politiką.
Štai dabar, net nesitarusi su ES valstybių vadovais, ji ėmė siūlyti Kanadai asocijuotos narystės statusą Europos Sąjungoje. Kanados pasirinkimas, mano nuomone, taip pat neatsitiktinis. Kanados premjero pozicijos daugeliu vertybinių klausimų yra artimos nuostatoms, kurias propaguoja ir Ursula von der Leyen. Todėl kyla labai paprastas klausimas: ar čia iš tiesų tik geopolitika, ar mėginimas stiprinti tą pačią jos vykdomą ideologinę kryptį, kuri, beje, Europoje vis smarkiau susiduria su rinkėjų pasipriešinimu?
Taip, žemių rinkimai didžiausioje ES valstybėje yra labai svarbūs ir juos reikia analizuoti nesinervinant. Ypač kai panašaus rezultato galime sulaukti ir Prancūzijoje, tik ten jau bus ne trijų žemių, o visos šalies mastu.
Jau dabar galime pasakyti, kad:
Pirma. Tradicinės Vokietijos partijos praranda savo ankstesnę įtaką.
Antra. Krikščioniška konservatyvi partija „užmiršo“ vienas svarbiausių savo anksčiau puoselėtų vertybių: šeimos stiprinimą, tautiškumo puoselėjimą, imigracijos reguliavimą. Matyt, partija tapo „bekvapė“ ir Vokietijoje atidavė iniciatyvą pirmiausia AfD. Ir, mano nuomone, vargu ar po viso to dar sugebės susigrąžinti pasitikėjimą tų rinkėjų, kuriems krikščioniška ir konservatyvi partijos tapatybė yra svarbi.
Trečia. Vadinamosios sisteminės partijos faktiškai atsisakė normalaus politinio dialogo su didele dalimi AfD palaikančių rinkėjų. Tačiau demokratinėje valstybėje dialogas ir pagarba kitokiai nuomonei yra vienas visuomenės egzistavimo pagrindų. Galima kategoriškai nesutikti su politiniu oponentu, bet negalima apsimesti, kad milijonų kitaip balsuojančių žmonių tiesiog nėra ar jų nuomonė nėra svarbi.
Ketvirta. Simpatijos AfD neapsiriboja viena siaura rinkėjų grupe – palaikymas jai ypač didelis tarp vyrų, jaunų ir vidutinio amžiaus rinkėjų.
Saksonijoje-Anhalte tai matyti ypač ryškiai: tarp 18–24 metų rinkėjų AfD gavo 41 proc., o CDU – vos 5 proc. Tarp 35–44 ir 45–59 metų rinkėjų AfD surinko net po 52 proc., CDU – atitinkamai 9 ir 13 proc. Net tarp vyriausių, 70 metų ir vyresnių rinkėjų, kur CDU tradiciškai buvo stipriausia, rezultatai beveik susilygino: AfD – 31 proc., CDU – 30 proc. Tarp vyrų AfD palaikė 50 proc., CDU – 15 proc. Panašūs rezultatai yra ir kitų žemių rinkimuose. Tai jau sunku vadinti vien jaunimo protestu ar vienos socialinės grupės maištu.
partija tapo „bekvapė“ ir Vokietijoje atidavė iniciatyvą pirmiausia AfD.
Penkta. AfD gauna gerokai daugiau balsų net ir tada, kai į rinkimus ateina daug daugiau rinkėjų.
Saksonijoje-Anhalte rinkėjų aktyvumas išaugo nuo 60,3 proc. 2021 m. iki 77,8 proc. 2026 m. Tačiau AfD pasiektas rezultatas vis tiek daugiau nei padvigubėjo. Tai jau sunku aiškinti vien mažu aktyvumu ar atsitiktine protesto banga. Panašią tendenciją dabar matome ir Meklenburge-Vakarų Pomeranijoje.
Čia aktyvumas siekė 78,1 proc., tačiau AfD rezultatas išaugo nuo 16,7 iki 38,2 proc. Tuo pat metu CDU smuko iki 4,9 proc. ir liko už žemės parlamento durų.
Tai rodo, kad AfD ne tik mobilizuoja savo ankstesnį elektoratą, bet ir plečia jį – ima balsus iš kitų partijų ir pritraukia tuos žmones, kurie anksčiau apskritai nebalsavo.
Šešta. AfD pati yra labai margas skirtingų nepatenkintų piliečių junginys. Todėl dar sunku pasakyti, į ką ši politinė jėga išvirs tuomet, kai ji ne tik protestuos, bet ir gaus realią galimybę priimti sprendimus.
Apžvalgininkai taip pat pažymi, kad tarp svarbiausių rinkimų rezultatą formuojančių temų buvo migracija, prieglobstis, saugumas, ekonomika, darbo vietos, pragyvenimo išlaidos, nepasitikėjimas federaline valdžia, nepasitenkinimas tradicinėmis partijomis ir jausmas, kad Rytų Vokietijos regionų problemos nėra pakankamai girdimos. Ukrainos klausimas šioje kampanijoje nebuvo nei vienintelė, nei pagrindinė tema.
Neramina tai, kad nemaža dalis vokiečių, ypač dalis AfD rinkėjų, nenori aktyviai remti Ukrainos. Jei norime jų nuomonę keisti, reikės nelengvo dialogo su šia Vokietijos visuomenės dalimi. Ir tam netiks mūsų politikų kartais pamėgtas „diskusijos“ užbaigimas, įvardijant žmogų vienu žodžiu – „vatnikas“. Žmonės, kuriuos norime įtikinti, nuo gauto įžeidimo savo nuomonės nepakeis.
Tačiau su šia rinkėjų dalimi ir reikia kalbėtis. Nepamirškime Italijos. Giorgiai Meloni pavyko sutelkti nemažą dalį panašaus dešiniojo elektorato ir kartu išlaikyti paramą Ukrainai.
Nepamirškime ir savo pačių istorijos. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę taip pat ne visi iš karto buvo už ją. Bet žmones įtikinome, kalbėjome ir dirbome.
Vokietijoje krikščionys demokratai prarado savo „kvapą“, nors partijoje yra žmonių, kurie ir toliau puoselėja senąsias tradicines vertybes. Bet jie nedominuoja, todėl partijos pozicija šiais klausimais dažnai tampa neaiški ar net priešinga.
Manau, kad panašiai vyksta ir Lietuvoje. Vis daugiau žmonių supranta: balsuoti už vieną ar kitą krikščioniškų pažiūrų politiką TS-LKD partijos sąraše nebus daug naudos, jeigu partijos dauguma yra kitos ar net priešingos nuomonės, jeigu partija realiai atsižada savo vertybių – savo „kvapo“.
