Šį rudenį Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namai mini 30-ies metų sukaktį. Šiemet brangiausia dovana tapo ypatinga rugsėjo pirmoji – visi čia gyvenantys mokyklinio amžiaus vaikai išėjo į mokyklą. Šis, iš pirmo žvilgsnio paprastas kasdienybės momentas, Motinos ir vaiko namų bendruomenei tapo svarbiu įvertinimu, nes už jo slypi ilgas vaikų, mamų ir darbuotojų kelias.
„Tai mums – didžiulė šventė. Kiekvienas vaikas, kuris ryte atsikelia, susiruošia kuprinę ir išeina į mokyklą, žengia žingsnį į savarankiškesnį gyvenimą“, – sako Motinos ir vaiko namų vadovė Vida Neverovič-Morkūnienė.
Prieš 30 metų į Motinos ir vaiko namus dažniausiai ateidavo labai jaunos, besilaukiančios arba ką tik pagimdžiusios moterys, neturinčios kur eiti.
Šiandien šeimų problemos kitokios ir sudėtingesnės. Stiprėjant socialinės paramos sistemai, būsto problema tapo mažiau aktuali. Tiesa, dabar vis dažniau susiduriama su priklausomybėmis, vaikų mokyklos nelankymu, nepakankama priežiūra, paauglių sunkumais. Nuo 2022 metų į Motinos ir vaiko namus vis dažniau šeimas nukreipia Vilniaus miesto savivaldybės ir vaiko teisių apsaugos specialistai.
Todėl šiandien pagalba skiriama ne tik mamoms, bet ir vaikams bei paaugliams. Su jais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, bendradarbiaujama su mokyklomis ir priklausomybių specialistais, organizuojami grupiniai užsiėmimai, žygiai. „Problemos keičiasi, tačiau vienas dalykas per tris dešimtmečius ne – tikras darbas prasideda nuo santykio. Neužmezgus pasitikėjimo, neprasidės ir tikra pagalba“, – sako V. Neverovič-Morkūnienė.
Apie Motinos ir vaiko namų pirmuosius žingsnius kalbėjo ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kardinolas prisiminė, kad Motinos ir vaiko namai gimė iš paprasto noro padėti jaunai mamai, susilaukusiai vaikelio ir likusiai be paramos. Tuo metu nebuvo nei aiškios sistemos, nei taisyklių – tik noras padėti.
Šiandien šio darbo rezultatą liudija ir buvusių gyventojų istorijos. Eva į Motinos ir vaiko namus atvyko su vienerių metų dukrele. „Sunkiausia buvo patikėti savimi ir pradėti viską iš naujo“, – prisimena ji. Šiandien jos dukra lanko darželį, Eva dirba ir mokosi.
Per pastaruosius kelerius metus Motinos ir vaiko namuose darbuotojų skaičius išaugo nuo 5 iki 9. Atsirado visą parą dirbantys naktiniai budėtojai-individualios priežiūros darbuotojai, sparčiai augo ir savanorių būrys.
Motinos ir vaiko namų vadovė dėkoja Vilniaus miesto savivaldybei už pasitikėjimą ir partnerystę, leidžiančią stiprinti komandą, užtikrinti visą parą teikiamą pagalbą ir įgyvendinti pagrindinį tikslą – padėti mamoms bei vaikams įveikti krizę, sustiprėti ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui. „Esame ypač dėkingi savanoriams, kurie savo laiku, žiniomis ir gebėjimais kasdien praplečia mūsų galimybes padėti šeimoms. Jų dėka galime atliepti daug daugiau individualių vaikų ir mamų poreikių“, – sako V. Neverovič-Morkūnienė.
Didžiausias šio darbo įvertinimas, pasak jos, nėra skaičiai. Tai vaikas, kuris pradeda lankyti mokyklą, mama, kuri baigia mokslus ir pradeda dirbti, ir buvusi gyventoja, kuri pati sugrįžta padėti kitoms. Po 30 metų Motinos ir vaiko namų esmė išlieka ta pati: kai žmogui sunku, kažkas sustoja ir būna šalia.
