Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos katechezėje popiežius toliau kalbėjo apie Vatikano II susirinkimo konstituciją „Gaudium et spes“. Šį kartą Leonas XIV komentavo antrąjį konstitucijos skyrių, kurį Susirinkimo tėvai skyrė žmonių bendruomenės gyvenimą grindžiančioms vertybėms.
Konstitucijoje visų pirma pabrėžta pagarba žmogaus asmens orumui. Pasak popiežiaus, Susirinkimo mokymas šiais klausimais yra labai aktualus ir mūsų dienomis. Iš tiesų technologijų plėtra, žiniasklaidos ir socialinių tinklų paplitimas, vis dažnesnis dirbtinio intelekto naudojimas atveria naujų galimybių, įveikia kliūtis ir atstumus; kita vertus, santykiai tampa vis mažiau asmeniški, vis labiau virtualūs. Susiduriame su pagunda patikėti algoritmams net ir tuos sprendimus, kurie priklauso tik žmogaus sąžinei. Todėl krikščionių bendruomenė turi prisidėti prie to, kad socialiniai santykiai įgytų asmeninio gilumo.
Kaip kriterijų, kuriuo turėtume remtis ir iš kurio turėtume semtis stiprybės, Susirinkimas nurodė Kūrėjo planą. Dievas nori, kad „visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir elgtųsi vienas su kitu kaip broliai ir seserys“; todėl „Dievo ir artimo meilė yra pirmas ir didžiausias įsakymas“, kuris per Kristų buvo visiškai apreikštas ir iki galo įgyvendintas (plg. GS, 24).
Susirinkimas pabrėžė, kad žmogaus asmens tobulėjimas ir visuomenės raida turi būti laikomi glaudžiai tarpusavyje susijusiais. Juos supriešinti ar atskirti reikštų paversti juos bergždžiais. Istorija, o ypač pati naujausia istorija, aiškiai patvirtina šią tiesą. Todėl, pasak popiežiaus, turime nepaliauti kartu su Vatikano II susirinkimo tėvais kartoti, kad „visų visuomeninių institucijų šaltinis, objektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo, kuriam dėl pačios jo prigimties būtinai reikalingas visuomeninis gyvenimas“ (GS, 25).
Konstitucijoje „Gaudium et spes“ teigiama, kad žmonių ir tautų įvairovė pasaulyje yra vieni kitų praturtinimo ir augimo galimybė, o tarp žmonių ir valstybių pasireiškiantis priešiškumas yra nuodėmės galios ir jos poveikio žmonių mąstysenai bei veiksmams vaisius, nešantis griovimą ir mirtį. Dėl to reikia vis labiau atsiverti abipusiškumo, dalijimosi ir rūpinimosi logikai.
Konstitucijoje „Gaudium et spes“ teigiama, kad žmonių ir tautų įvairovė pasaulyje yra vieni kitų praturtinimo ir augimo galimybė.
Susirinkimo konstitucija taip pat pateikia glaustą „bendrojo gėrio“ apibrėžimą, sakydama, kad jį sudaro „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“. Tačiau kartu primenama tautų tarpusavio priklausomybė ir teigiama, kad „kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikmes ir teisėtus siekius, netgi į visos žmonijos bendrąjį gėrį“ (GS, 26).
Remdamiesi šiuo požiūriu, Susirinkimo tėvai pateikia keletą svarbių „praktinių išvadų“ (GS, 27). Pirma – pagarba žmogaus asmeniui. Antra – pagarba ir meilė net priešininkams arba tiems, kurių mąstymo ir veikimo būdai skiriasi nuo mūsų. Trečia – pamatinė visų žmonių lygybė, reikalaujanti socialinio teisingumo. Galiausiai Susirinkimo tėvai ragina įveikti individualistinę mąstyseną ir ugdyti atsakomybės bei bendro dalyvavimo ir dalijimosi nuostatas (plg. GS, 30–31).
„Brangūs broliai ir seserys, – sakė popiežius baigdamas katechezę, – žmonijos kaip asmenų bendruomenės vizija yra labai vertingas Vatikano II susirinkimo mums paliktas paveldas. Ji padeda mums visiems asmeniškai ir bendruomeniškai atpažinti bei atsakingai vertinti šiandienos socialinius ir politinius projektus pagal žmogaus asmens orumo, socialinio teisingumo ir atsakingo dalyvavimo kuriant bendrąjį gėrį kriterijus. Žmonijos ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų įsipareigojimo bendradarbiauti su Dievu ir savo broliais bei seserimis kuriant žmogiškesnį pasaulį.“
