„Kišti galvą į smėlį“ – tai vaizdingas posakis, reiškiantis vengimą matyti problemą, bėgimą nuo atsakomybės. Šis posakis atsirado iš populiaraus mito apie stručius, kad išsigandę pavojaus stručiai sukiša galvas į smėlį ir mano, jog yra nematomi. Tai štai atrodo, kad anksčiau ar vėliau mūsų pagrindinių karinių sąjungininkų (nes būtent vokiečių brigada bus Lietuvoje) valdžioje bus AfD.
Tikėtina, kad vadinamoji ugniasienė, t. y. visų pagrindinių Vokietijos partijų susitarimas nepriimti į koaliciją AfD, žlunga akyse. Dėl nieko negalime būti tikri, bet toks scenarijus jau ne tik galimas – jis tikėtinas.
Faktus reikia priimti. Lietuvos politikoje dažniausiai vyrauja provincialus emocijomis grįstas užsienio politikos suvokimas. Jį dar galima įvardinti anglišku terminu „wishful thinking“. Tai toks mąstymo būdas, kuomet matai ne faktus ir realybę, o tai, ką nori matyti. Norime, kad pasaulis būtų rožinis, o jis toks nėra. Norime, kad Vokietijoje valdžioje būtų vieni ar kiti, o taip nėra. Nes, matote, sprendžiame ne mes, o vokiečiai.
Kitaip sakant, galima kišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad problemos nėra. Bet ji nuo to nedings. Ir mums vis tiek reikės vienaip ar kitaip veikti, tik jau pavėluotai ir pasitinkant visas to vėlavimo pasekmes.
Emocijomis ir „wishful thinking“ grįstą politiką privalo keisti Lietuvos interesais grįstas veikimas. Dirbam ne su tais, kurie mums patinka. Dirbam su tais, su kuriais privalom dirbti, norėdami išsaugoti Lietuvą. Pvz., su priešais, t.y. Rusija dirbti mes ne tik neprivalome. Mes privalome siekti, kad su jais nedirbtų, t.y. santykių nenormalizuotų kitos valstybės, mūsų sąjungininkai. O štai kuomet mūsų pagrindinės (ar vienos iš pagrindinių) sąjungininkių vairą perima partija, kurios geopolitinės nuostatos neatitinka mūsų valstybės interesų. Ką darome?
Taip, toks veikimas reikalauja daug išminties, subtilumo ir lyderystės. Bet bukas „atsiribojimas“ yra apskritai neveiksmingas. Dar daugiau – jis juokingas. V. Zelenskio administracija taip pat per ilgai viską „statė“ ant Bideno ir Demokratų pergalės. Tada dar „rodė principus“ prieš pasipūtusį Trumpą, kas mums visiems širdyje gal visai ir patiko, bet ar ukrainiečiams buvo naudinga? O naudinga ukrainiečiams tapo tada, kai Vatikane įvyko lūžis, po kurio tarpusavio bendravimas apsivertė.
Lietuvos įsitraukimas į ugniasienę prieš AfD yra nusikalstamas, nes į pavojų visiškai tiesiogiai stato mūsų nacionalinį saugumą. Būtent Vokietijos brigada kuriasi Lietuvoje, į infrastruktūrą jai investuojame milijardus. Milijardus. Bet ne pinigai čia svarbiausia. Mes investuojame viltį, pasirinkę Vokietijos brigadą viena svarbiausių mūsų saugumo strategijos dedamųjų. Ir jeigu yra nemaža tikimybė, kad ateities Vokietijos valdantieji gali nuspręsti brigadą iš Lietuvos išvesti, tai dabar turime daryti viską, kad taip nenutiktų. Nes kitaip ta mūsų strategija griūna.
Pirmiausia tam būtina užmegzti politinius santykius. Vienodai investuoti turime tiek į CDU, tiek į AfD. Neturime prabangos pasirinkti vieną pusę ir ją palaikyti, nes tas Lietuvos palaikymas vokiečių rinkėjams yra – akivaizdu – visiškai nesvarbus ir rinkimų rezultatų nenulems. Kadangi rinkimų rezultatams įtakos daryti negalime, tai reiškia, kad reikia veikti taip ir ten, kur įtaką padaryti galime. O įtaką padaryti galime užmegzdami santykius, bendraudami, formuodami, pristatydami savo poziciją ir ieškodami sąlyčio taškų.
Lietuvos įsitraukimas į ugniasienę prieš AfD yra nusikalstamas, nes į pavojų visiškai tiesiogiai stato mūsų nacionalinį saugumą.
Dabar apie sąlyčio taškus. Pasaulio užsienio politiką vis labiau lemia vertybiniai, ideologiniai bendrumai. Nors „realpolitik“ niekur nedingo ir nedings, bet šalia to tarptautinius santykius jau gana stipriai veikia ir lemia būtent ideologiniai aljansai. Ir tai galima išnaudoti Lietuvos interesų gynybai.
Na, ar galima dabar, tai didelis klausimas. Bet Nacionalinis susivienijimas nesunkiai rastų ideologinių sąlyčio taškų ir jau turėdamas parlamente frakciją užmegztų bendravimą tarp partijų ir parlamento narių. O jeigu turėtume ne tik frakciją, bet ir galimybę formuoti valdančiają koaliciją (aišku, tai kol kas mažai tikėtina), atitinkamai keistume užsienio politiką. Lietuva privalo veikti iš anksto, prevenciškai, strategiškai. Tai, kad mums kažkas nepatinka, pasaulio politikoje nereiškia absoliučiai nieko. Galėsim dūsauti, verkti, skųstis, bet niekam tai nebus įdomu.
Panašu, kad su AfD sąlyčio taškų gali rasti tikrai konservatyvūs nacionalistai. Būtent Nacionalinis susivienijimas (NS). Geopolitiškai šiuo metu ne, bet kalbu apie antiimigracines ir prieš žaliąjį kursą nukreiptas nuostatas. Būtent tai yra vienos iš pagrindinių tiek AfD, tiek NS temų. AfD būtų naudinga turėti NS kaip sąjungininkus prieš žaliąjį kursą ir imigraciją europiniame lygmenyje, o mums būtų naudinga pakreipti AfD geopolitines nuostatas Lietuvai palankesne kryptimi.
Ten yra ne viena srovė, ir tikrai ne visi AfD politikai yra prorusiški. Kai kurie iš jų yra net ir labai proukrainietiški. Ir dar tikrai didelis klausimas, ar to prorusiškumo yra daugiau nei Schroederio ir Merkel aplinkoje, su kuria sėkmingai dirbome.
Tiesiog pagaliau laikas suprasti, kad AfD nėra susivienijusi geopolitiniu pagrindu, tie klausimai jiems ir jų rinkėjams yra net ne antraeiliai, o dešimtaeiliai. Bendras pagrindas ten – vidaus politika. Jų užsienio politikos nuostatos – ne kažkas, ko nebūtų galima per laiką formuoti ir keisti. Bet tik su sąlyga, kad kažką apskritai ta linkme darysime. Šiuose rinkimuose Rusijos klausimas buvo lygiai nulinės svarbos tema.
Tiksliau sakant, šitos temos rinkimuose apskritai nebuvo. Jos nerasite nei pačios AfD komunikacijoje, nei interviu, nei reportažuose. Apie Rusiją ir Ukrainą nekalbėjo niekas. Mums Rusija visada yra tema dėl mūsų geopolitinės situacijos. Vokietijoje ši tema nepalyginamai mažiau svarbi ir AfD partijoje puikiai telpa tiek visiškai prorusiški, tiek ir stipriai proukrainietiški politikai.
V. Laučius gerai pastebėjo, kad AfD šiuose rinkimuose perėmė CDU balsus. Bet verta pasakyti ir daugiau – būtent CDU balsus AfD perima visada visuose ligšioliniuose rinkimuose. Pats Ulrichas Siegmundas (AfD lyderis Saksonijoj-Anhalte) pirmiausia buvo CDU narys, po to perėjo į AfD jai kuriantis.
Jeigu sakome, kad AfD prorusiška, tai turėkim omeny, kad nemaža dalis jų politikų ir partijos narių perėjo būtent iš CDU aplinkos. O tai tik dar kartą parodo, kad prorusiško nusiteikimo Vokietijoje visada buvo daug, ir tai puikiausiai žinome iš tragiškos Schroederio ir Merkel užsienio politikos. Tai žinojome ir megzdami bendradarbiavimą kariniame lygmenyje, tai nejaugi naiviai tikėjomės, kad vokiečių rinkėjų ir politikų nuostatos per labai trumpą laiką pasikeitė?
Jeigu Vokietijos brigada galiausiai bus išvesta iš Lietuvos, kaltinti galėsime ir dabartinę buką Lietuvos užsienio politiką.
