Ukrainos katalikų vyskupas kalbėjo apie didžiulę taikos ir religinės laisvės vertę jo šaliai minint 35-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines ir kartu toliau kenčiant karo niokojimą.
Lucko vyskupas Vitalijus Skomarovskyj (Vitalijus Skomarovskis), Ukrainos lotynų apeigų katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas, pažymėjo, kad per 35 metus nuo nepriklausomybės atkūrimo ukrainiečiai įgijo laisves, kurių ankstesnės kartos neturėjo, tačiau plataus masto Rusijos invazija privertė jį asmeniškai suvokti tikrąją karo kainą.
Kalbėdamas su „Vatican News“, vyskupas Skomarovskyj apmąstė Ukrainos kelią po nepriklausomybės atkūrimo, religinio persekiojimo patirtį sovietų valdžios metais ir solidarumą, kurio nuo karo pradžios ukrainiečiai sulaukia iš žmonių visame pasaulyje.
Nors 35 metai ilgoje Ukrainos istorijoje yra palyginti trumpas laikotarpis, vyskupas pažymėjo, kad per tą laiką šalis patyrė milžiniškų pokyčių – nuo „sunkios XX a. dešimtojo dešimtmečio ekonominės krizės“ iki 2014 m. prasidėjusio konflikto, kuris „2022 m. peraugo į plataus masto invaziją“.
Pasak jo, vienas svarbiausių pokyčių buvo tikros religinės laisvės įtvirtinimas.
„Šiandien gyvename nepriklausomoje valstybėje ir naudojamės tikra sąžinės laisve, o ne vien popieriuje užrašyta laisve, – pabrėžė jis. – Kiekvienas žmogus turi galimybę išpažinti savo tikėjimą ir jį liudyti.“
Vyskupas šią padėtį palygino su gyvenimu Sovietų Sąjungoje, kai religijos laisvė formaliai buvo pripažįstama konstitucijoje, tačiau tikintieji ir religinės bendruomenės iš tikrųjų buvo persekiojami: tikintieji būdavo įkalinami, jiems buvo draudžiama dirbti tam tikrus darbus, o kai kurie už tikėjimą net sumokėjo gyvybe.
Vyskupas taip pat kalbėjo apie tebesitęsiančio karo žmogiškąją kainą ir ukrainiečius, žuvusius ginant savo šalį.
Pasak jo, vykstantieji į frontą nebūtinai mano, kad aukoja savo gyvybę – jie veikiau „tikisi išgyventi“, nors atlieka pareigą, dėl kurios jiems gresia „mirtinas pavojus“.
„Ukrainos piliečiai turi stoti į kovą, kad apsigintų, nes niekas kitas to už mus nepadarys“, – teigė jis.
Vyskupas Skomarovskyj pabrėžė, kad mokama kaina „iš tiesų yra milžiniška, tačiau milžiniška yra ir mums kylanti grėsmė“.
Gyvenimas karo sąlygomis iš esmės pakeitė ir paties vyskupo supratimą apie karo tikrovę. „Niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kad karas iš tiesų yra toks“, – pripažino jis.
Vyskupas Skomarovskyj pritarė šv. Jono Pauliaus II minčiai, kad karas yra didžiulė rykštė, kurios, kai tik įmanoma, būtina išvengti.
„Taika yra didžiulė dovana, o karas – neišmatuojamas blogis kiekvienam, kurį jis paliečia. Giliai suvokiau, kad malda už taiką turi neišmatuojamą vertę, nes taika yra nepaprastai brangus gėris“, – pabrėžė vyskupas.
„Tikriausiai aiškiausiai jos vertę suprantame tada, kai taikos nebelieka, kai vyksta karas ir pavojus gresia visiems: vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, silpniesiems ir stipriesiems – niekas nelieka nuošalyje. Tuomet supranti, kokia brangi tautai yra taika – karo nebuvimas.“
Greta visų kančių, pasak vyskupo Skomarovskyj, viena stipriausių karo patirčių jam buvo matyti nenutrūkstantį tarptautinį solidarumą su ukrainiečiais.
Jis išreiškė dėkingumą už materialinę pagalbą ir maldas, kurios ir toliau pasiekia Ukrainą iš žmonių visame pasaulyje, pabrėždamas, kad ši parama nesilpnėja, nors karas tęsiasi jau ilgai.
„Žmonės nepavargsta už mus melstis ir mums padėti. Tai didžiulė dovana, – aiškino jis. – Toks solidarumas neatsiranda todėl, kad žmonės būtų verčiami padėti – jis kyla tiesiai iš širdies. Tai žmonių širdžių balsas.“
Vyskupas pažymėjo, kad ši parama padeda ukrainiečiams ištverti karą.
„Visa tai suteikia mums labai daug stiprybės ir vilties. Ir toliau meldžiamės, kad šis karas kuo greičiau baigtųsi“, – baigė vyskupas.
