Rinkimų Saksonijoje-Anhalte rezultatai, atnešę įspūdingą sėkmę dešiniajai populistinei „Alternatyvai Vokietijai“ (AfD), yra reiškinys, kurio nepakanka vertinti vien Vokietijos vidaus politikos kontekste. Šioje žemėje AfD surinko 43,8 proc. balsų ir daugiau nei dvigubai pagerino savo ankstesnį rezultatą, o tradicinė centro dešinės jėga – Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) – liko su 17,2 proc.
Šiuos rezultatus verta matyti daug platesniame Europos politinių permainų kontekste. Skirtingose šalyse procesai vyksta nevienodai, juos lemia ne tapačios istorinės ir socialinės aplinkybės, tačiau kryptis vis dažniau panaši: dalis rinkėjų nusigręžia nuo sisteminių partijų ir renkasi politines jėgas, kurios daug kategoriškiau kalba apie migraciją, nacionalinę tapatybę, suverenitetą, šeimą, visuomenės saugumą ir nepasitikėjimą politiniu elitu.
Panašūs, o kai kuriais atžvilgiais galbūt dar reikšmingesni procesai bręsta Prancūzijoje. Nacionalinė dešinė čia jau seniai nebėra politinio gyvenimo paraštėse ir kelia realų iššūkį tradicinei šalies partinei sistemai. Jeigu politinis lūžis įvyktų vienoje svarbiausių Europos Sąjungos valstybių, jo pasekmės neišvengiamai peržengtų Prancūzijos sienas.
Ne mažiau įdomi Jungtinė Karalystė. Nigelo Farage’o vadovaujama „Reform UK“ per palyginti trumpą laiką tapo viena pagrindinių šalies politinių jėgų ir visuomenės apklausose varžosi dėl pirmosios vietos su leiboristais, kai kuriose apklausose juos aplenkdama. Tai ypač reikšminga šalyje, kurios politikoje ilgus dešimtmečius dominavo konservatorių ir leiboristų tandemas.
Todėl AfD proveržis, Prancūzijos nacionalinės dešinės stiprėjimas ir „Reform UK“ iškilimas nėra visiškai tarpusavyje nesusiję nacionaliniai reiškiniai. Jie leidžia kalbėti apie gerokai platesnį Europos politinės erdvės persigrupavimą.
Šiame kontekste ypač įdomus buvo savaitgalį Vilniuje vykęs didžiausios Lietuvos opozicinės partijos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) – suvažiavimas. Partijos pirmininko Lauryno Kasčiūno kalboje buvo aiškiai juntamas mėginimas iš naujo apibrėžti konservatorių politinę tapatybę.
Tačiau kartu išryškėjo ir esminė Kasčiūno dilema. Partijos pirmininkas primygtinai ragina nebesivelti į vadinamuosius kultūrinius karus. Šį raginimą galima suprasti kaip mėginimą išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų TS-LKD sparnų – konservatyvesnio, krikščioniškosios demokratijos ir tautinės minties tradicijai artimesnio flango bei Gabrieliaus Landsbergio vadovavimo metais partijoje sustiprėjusios liberaliosios krypties.
Pastaroji kryptis praėjusį dešimtmetį TS-LKD politinėje tapatybėje buvo labai ryški. Tačiau po nesėkmingų partijai pastarųjų nacionalinių rinkimų atsirado poreikis ieškoti naujos formulės. Kasčiūno išrinkimą partijos pirmininku ir jo dabartinę retoriką galima vertinti kaip mėginimą gręžtis prie tradicinių konservatyvios politikos vertybių, kartu nenutraukiant ryšių su liberalesne partijos dalimi ir jos rinkėjais.
Politiškai toks pasirinkimas suprantamas. Tačiau kyla rimtų abejonių, ar jis gali būti sėkmingas.
Vokietijos patirtis šiuo požiūriu yra itin iškalbinga. Tradicinė centro dešinė taip pat mėgino susigrąžinti dalį konservatyvesnių rinkėjų ir perimti temas, kurias politinėje darbotvarkėje iškėlė AfD. Tačiau Saksonijos-Anhalto rinkimų rezultatas parodė, kad vien konservatyvesnės retorikos nepakanka. AfD triumfavo, o CDU patyrė skaudų pralaimėjimą.
Kasčiūno išrinkimą partijos pirmininku ir jo dabartinę retoriką galima vertinti kaip mėginimą gręžtis prie tradicinių konservatyvios politikos vertybių, kartu nenutraukiant ryšių su liberalesne partijos dalimi ir jos rinkėjais.
Čia iškyla nemalonus klausimas ir Lietuvos konservatoriams: ar rinkėjui pakanka tradicinės centro dešinės partijos, kuri savo retorikoje grįžta prie konservatyvių sąvokų, tačiau kartu sąmoningai vengia aiškios kovos dėl tų vertybinių klausimų, kurie skaldo jos pačios elektoratą? Ar Kasčiūno netyko Mertzo, dvelkiančiu politiniu lavonu, likimas?
Apie šiuos procesus savo kalboje suvažiavime mėgino perspėti ir TS-LKD veteranas Audronius Ažubalis. Jo pasisakyme nuskambėjo gerokai ryškesni tradicinio konservatizmo akcentai ir raginimas partijai aiškiau apsibrėžti savo tapatybę.
Tačiau būtent Ažubalio kalba atskleidė dar vieną TS-LKD problemą. Nemaža dalis jo išsakytų tezių šiandien jau skamba kaip kitų Lietuvos dešiniųjų partijų programinių nuostatų atkartojimas. Tai, kas prieš dešimtmetį galėjo būti vidinė TS-LKD diskusija dėl konservatyvios partijos krypties, dabar vyksta visiškai pasikeitusioje politinėje rinkoje. Konservatyvesnis rinkėjas jau turi alternatyvų.
Ar šios partijos nariai laudami mistinių pokyčių neužsiima saviapgaulę ir tuščių vilčių kurstymu naivuoliams?
Todėl partijai nebeužtenka paprasčiausiai susigrąžinti konservatyvesnę retoriką. Rinkėjui neišvengiamai gali kilti klausimas: jeigu šeimos, nacionalinės tapatybės, migracijos, suvereniteto ar kultūros klausimais kitos dešiniosios politinės jėgos kalba jau seniai ir gerokai aiškiau, kodėl jis turėtų grįžti pas TS-LKD?
Čia slypi viena didžiausių Kasčiūno problemų. Jei rinkėjai konservatyvų posūkį suvoks kaip taktinį manevrą, o ne tikrą partijos politinės tapatybės pasikeitimą, jie gali rinktis ne nuosaikesnę kopiją, bet originalą.
Kita vertus, visiškas TS-LKD grįžimas prie ryškaus vertybinio konservatizmo taip pat būtų rizikingas. Per pastarąjį dešimtmetį partija užsiaugino liberalesnę rinkėjų, narių ir aktyvo dalį, kuriai toks posūkis galėtų būti nepriimtinas. Kasčiūnas todėl atsiduria tarp dviejų rizikų: pernelyg ryškiai pasukęs į dešinę jis gali prarasti dalį liberalesnio elektorato, tačiau likdamas prie Europos liaudies partijos programos išbarstyti konservatyvesnių rinkėjų likučius.
Būtent tai yra tikroji šiandieninės TS-LKD dilema. Gal net aklavietė.
Partijai reikia ne vien naujos retorikos, bet atsakymo į fundamentalesnį klausimą – kas ji yra pasibaigus Gabrieliaus Landsbergio politinei karjerai ir kokiam rinkėjui nori atstovauti. Galbūt todėl svarbiausias klausimas po TS-LKD suvažiavimo yra ne tai, ar partija pasislinks keliais žingsniais į dešinę, o ar ji apskritai yra dešinioji.
Europos politiniai procesai rodo, kad laiko šiam atsakymui gali būti mažiau, nei atrodo. Tradicinės centro dešinės partijos vis dažniau susiduria su konkurentais, kurių nebeįmanoma neutralizuoti vien perimant dalį jų temų. Vokietijos rinkimai parodė, kokia pavojinga centro dešinei gali tapti situacija, kai konservatyvesni rinkėjai nebetiki jos posūkiu į dešinę, o liberalesni jau turi kitų politinių pasirinkimų.
Kasčiūnas mėgina išsaugoti plačią partiją – nuo krikščionių demokratų ir tautiškesnių konservatorių iki liberalesnio didmiesčių rinkėjo. Tačiau būtent tokios plačios politinės amplitudės Europoje šiandien patiria vis didesnę įtampą.
Nes AfD sėkmė Vokietijoje nebūtinai reiškia vien rinkėjų radikalėjimą. Ji gali liudyti ir kitą procesą – vis didesnės dalies rinkėjų nusivylimą tradicine centro dešine, kuri mėgina vienu metu išlikti konservatyvi ir prisitaikyti prie niekam neįdomaus liberalaus politinio „centro“.
Jeigu ši tendencija pasieks ir Lietuvą, TS-LKD gali paaiškėti, kad didžiausia jos problema yra ne konkurentai kairėje. Daug pavojingesnė konkurencija gali ateiti iš dešinės, kur rinkėjai turi ne vieną alternatyvą.
