Ką žinome apie šeimos, kurioje gimė Kristus, narius?
Jokūbas, Viešpaties brolis
Pradžioje pasidomėkime kas toks buvo apaštalas Jokūbas, „Viešpaties brolis“. Pagal tarp ortodoksų paplitusią versiją, kurią aiškiai išdėstė IV a. gyvenęs Kipro vyskupas šv. Epifanijus, Jokūbas buvo vyresnysis teisiojo Juozapo Sužadėtinio sūnus iš pirmosios santuokos.
Evangelijose ne kartą minimi „Jėzaus broliai ir seserys“, o evangelistai Morkus ir Matas netgi nurodo jų vardus: Jokūbas, Juozapas, Judas ir Simonas. Šv. Epifanijaus požiūriu, buvę Juozapo vaikai, likę su tėvu ir po to, kai šis buvo susižadėjęs su Mergele Marija, ir, tikėtina, buvę šalia Jėzaus Jo vaikystės metais.
Šią nuomonę patvirtina ir vadinamoji Jokūbo Protoevangelija – apokrifinis tekstas (t. y. Bažnyčios neįtrauktas į Šventojo Rašto kanoną), pasakojantis apie Švč. Mergelės Marijos gimimą, jos įvedimą į Jeruzalės šventyklą ir įvykius prieš Gelbėtojo gimimą.
Tačiau egzistuoja ir kita nuomonė: Jokūbas ir kiti „Viešpaties broliai“ buvę Jėzaus pusbroliai. Šią versiją gynė šv. Jeronimas Stridonietis (IV a. pab.–V a. pr.), daug keliavęs po Šventąją Žemę. Jis polemizavo su Helvidijumi, kuris teigė, kad „Viešpaties broliai“ buvo tikrieji Jėzaus broliai – jaunesni Marijos ir Juozapo vaikai, gimę po Jėzaus (taip mano ir dalis protestantų).
Jeronimas atkreipė dėmesį, kad Evangelijos pagal Morkų 15 skyriuje minima Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Juozapo motina, o kitose Evangelijose – „Marija Jokūbo motina“. Tuo pat metu Evangelijoje pagal Joną sakoma, kad Dievo Motina turėjo seserį Mariją Kleopietę (Jn 19, 25). Todėl, Jeronimo manymu, Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas buvo Dievo Motinos sesers vaikai, taigi – Jėzaus pusbroliai. Tokiu atveju apaštalas Jokūbas, „Viešpaties brolis“, sutapatinamas su Jokūbu Alfiejumi – vienu iš Dvylikos apaštalų.
Jeigu teisus palaimintasis Jeronimas, Jokūbas ir trys jo broliai buvo kraujo ryšiais susiję su Viešpačiu Jėzumi.
Tuo metu, kai Kristus vaikščiojo po Palestiną ir skelbė Evangeliją, Jo broliai Juo netikėjo, kaip liudija apaštalas ir evangelistas Jonas (Jn 7, 5). Galbūt jie priklausė tiems artimiesiems, apie kuriuos Evangelijoje pasakojama, kad Jėzaus pamokslavimo metu mėgino Jį parsivesti namo, sakydami, jog Jis „galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Tačiau Kristaus Prisikėlimas, regis, galutinai įtikino brolius, kad Jis ne be pagrindo vadino Save Dievo Sūnumi.
Apaštalas Jokūbas tuo neabejojo – ne veltui jis buvo tarp nedaugelio, kuriems Kristus pasirodė netrukus po Prisikėlimo (apie tai pasakoja apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams, 15, 7). Apaštalų darbų knygoje jau matome įtikėjusį Jokūbą, vadovaujantį Jeruzalės krikščionių bendruomenei ir atliekantį savotiško arbitro vaidmenį ginčuose, kildavusiuose pirmojoje Bažnyčioje. Būtent Jokūbui priklauso lemiamas žodis sprendžiant klausimą, kokiomis sąlygomis krikštyti buvusius pagonis. Jo autoriteto veikiamas apaštalų susirinkimas nutarė neapsunkinti į Dievą atsiverčiančių pagonių, o parašyti jiems, kad susilaikytų nuo aukojimo stabams, paleistuvystės, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo (Apd 15, 19–20).
Bažnytinė tradicija išsaugojo Jokūbui, Viešpaties broliui, vardą Jokūbas Teisusis: jis griežtai laikėsi Senojo Įstatymo nuostatų, niekada negėrė vyno, buvo itin susivaldęs, tačiau visa tai jungė su tikėjimu, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Dievo Sūnus.
Apaštalas Paulius, didžiąją laiko dalį praleidęs misijose po Viduržemio jūros kraštus, tarp kelionių grįždavo į Jeruzalę ir, kaip pats rašo Laiške galatams, susitikdavo su Bažnyčios „stulpais“ – apaštalais Petru, Jonu ir Jokūbu (Gal 2, 9).
Iš pradžių galėtų atrodyti, kad čia kalbama apie Jokūbą, Zebediejaus sūnų, vieną iš Dvylikos ir evangelisto Jono brolį. Juk būtent šiuos tris apaštalus Kristus buvo ypač priartinęs prie Savęs. Tačiau tame pačiame laiške aiškiai pasakyta, kad Paulius Jeruzalėje matė Jokūbą, Viešpaties brolį (Gal 1, 19). Tuo tarpu Jokūbas, Jono brolis, buvo nužudytas dar valdant Erodui Agripai, gerokai anksčiau, nei prasidėjo Pauliaus kelionės.
Jokūbas Teisusis sulaukė kankinio mirties senatvėje – žydai jį numetė nuo Jeruzalės šventyklos prieangio už liudijimą apie Kristų.
Simonas Uolusis (Kananietis)
Pagal vieną iš versijų, Simonas, kaip ir Jokūbas, buvo vienas iš Juozapo Sužadėtinio sūnų. Skirtingai nei Jokūbas, Simonas nuo pat pradžių priklausė artimiausiam Kristaus mokinių ratui ir tapo vienu iš Dvylikos.
Apaštalų skelbimas prasidėjo Judėjoje – čia Evangeliją skelbė Petras, Jonas, Pilypas ir kiti, kaip liudija Apaštalų darbai. Čia iš pradžių veikė ir Simonas, pramintas Zelotu dėl savo uolumo („zelotas“ graikiškai reiškia „uolus“, aramėjiškai – „kananietis“). Po Jokūbo Teisiojo mirties jis netgi kurį laiką vadovavo Jeruzalės bendruomenei, kaip rašo Euzebijus Cezarietis „Bažnyčios istorijoje“.
Galiausiai Simonas priėmė kankinio mirtį: pagal vieną versiją jam buvo nukirsta galva, pagal kitą – jis buvo perpjautas gyvas, dar kita teigia, kad nukryžiuotas.
Judas, Viešpaties brolis
Tarp artimiausių Kristaus mokinių buvo du Judai. Vienas – Judas Iskarijotas – tapo išdaviku. Kitas – Judas Jokūbo, dar vadinamas Tadu, pagal vieną versiją buvo dar vienas Juozapo Sužadėtinio sūnus, Jokūbo ir Simono brolis.
Manoma, kad jis yra apaštalo Judo laiško autorius. Laiško pradžioje jis vadina save Jėzaus Kristaus tarnu, Jokūbo broliu (Jud 1, 1).
Po Kristaus suėmimo Getsemanės sode Jo broliai, kaip ir kiti apaštalai, išsilakstė. Tačiau Judas buvo tarp apaštalų tą dieną, kai jiems pirmą kartą pasirodė Prisikėlęs Viešpats, ir Sekminių dieną, kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia.
Pagal padavimą, Judas skelbė Evangeliją Palestinoje, vėliau Arabijoje, Sirijoje, Mesopotamijoje ir Persijoje, kur parašė savo laišką. Jame kalbama apie Švenčiausiąją Trejybę, angelus, Paskutinį teismą ir pabrėžiama, kad neužtenka vien tikėjimo – būtini ir geri darbai. Apie 80 m. jis mirė kankinio mirtimi Armėnijos mieste Arate – buvo nukryžiuotas ir perdurtas strėlėmis.
Šv. Jonas Krikštytojas – Viešpaties Pirmtakas
Griežtas asketas ir atgailos skelbėjas Jonas Krikštytojas buvo ne tik Kristaus Pirmtakas, bet ir Jo giminaitis. Evangelija pagal Luką liudija, kad Dievo Motina Marija buvo gimininga Jono motinai Elžbietai (Lk 1, 36). Tikslus jų giminystės laipsnis neaiškus, tačiau bažnytiniai pavadinimai mini, kad Elžbietos motina Sobi buvo šv. Onos, Dievo Motinos motinos, sesuo. Tokiu atveju Marija buvo Elžbietos pusseserė, o Jėzus – tolimas Jono giminaitis.
Evangelijos liudija, kad Jonas iš pradžių Kristaus nepažino (Jn 1, 31), net abejojo Jo misija (Mt 11, 3). Tačiau, pasak šv. Atanazo Didžiojo ir palaimintojo Teofilakto Bulgaro, Jono ir Jėzaus giminystė turėjo gilią teologinę prasmę: Kristuje susijungė karališkoji ir kunigiškoji Izraelio tradicijos. Jis yra ir Karalius, ir Vyriausiasis Kunigas, kuris pats save paaukojo už viso pasaulio nuodėmes (plg. 1 Jn 2, 2) ir taip išgelbėjo pasaulį.
