Didžiulė armija komentatorių, gynybos ekspertų ir politikų, reikia ar nereikia, apie gynybą tiek prišnekėjo, kad, paskelbus realų pavojų, didelė dalis žmonių tiesiog nebereagavo į raudonojo kodo perspėjimo žinutes. Ir ne tik todėl, kad nežinojo, kur yra slėptuvės, bet pamanė, jog tai eilinis patriukšmavimas.
Didžiuma šių kalbų yra apie pinigus gynybai. Ironiška, kad dažnai apie tai kalba tie, kurie mažino išlaidas šiai sričiai. Tačiau net nebūnant ekspertu aišku, kad vien tų skiriamų pinigų apsigynimui negana. Aišku ir tai, kad, nors pinigai būtų skirti, rezultatas gali būti apgailėtinas, kaip atsitiko su Prancūzijos ir Vokietijos noru kartu sukurti naujos kartos lėktuvą. Nesant tikrų, atsakingų šalių lyderių, šis projektas tiesiog žlugo.
Lyderių stoka Europoje yra akivaizdi, o tai yra ir akivaizdi grėsmė mums, ir didelė pagunda V. Putinui. Ir kiek esami lyderiai bekalbėtų patriotinių kalbų bei besipiktintų JAV administracija, jų silpnumas bado akis. Todėl JAV priekaištai Europos Sąjungai dėl jos silpnumo tampa vis labiau tikroviški. Ir tai yra viena pagrindinių bei giluminių nesutarimų tarp NATO šalių priežasčių. ES, nepaisant turimų pinigų, santykinai yra beginklė ir, nepaisant grėsmės, neryžtinga.
Kiekvienam aišku, kad kariauja žmonės. Jų motyvacija ir pasiruošimas kartais lemia žymiai daugiau nei ginklų gausa. Tai parodė ukrainiečiai 2022 metais. Dronus ir raketas valdo žmonės, žūsta irgi žmonės. Tik žmonių pasiaukojimas galiausiai leidžia šalims apsiginti. Bet ar jie tam pasiruošę? Ar jie turi ką ginti? Ši tema nėra dažna mūsuose dominuojančioje leftistinėje propagandinėje žiniasklaidoje.
Joje skiriama nedaug dėmesio net ir liūdnai statistikai, kad tik 18–25 procentai Europos Sąjungos 18–35 metų vyrų yra bent kiek apmokyti kariauti, kai tuo tarpu Rusijoje tokių yra daugiau nei du kartus. Beje, Prancūzijoje apmokytų yra 6–10 proc. vyrų, Vokietijoje – 4–8 proc. Deja, apklausos rodo, kad nusiteikę gintis yra tik 50–65 procentai iš jų.
Vyrai, rizikuodami gyvybe, su ginklu rankose, visų pirma eina ginti savo šeimos ir artimųjų, savo tautos, savo valstybės, savo tikėjimo ir kultūros. Pavojaus akivaizdoje jie nedaug galvoja apie savo karjerą ir pripažinimą.
ES ir Lietuvos žiniasklaidoje, ES Parlamente bei Europos Komisijoje dominuojanti LGBT ideologija nuosekliai griauna šeimą, menkina tautiškumą, siekia kištis į valstybių vidaus reikalus, kovoja su krikščionybe ir puoselėja kosmopolitizmą. Galiausiai ji net siekia sunaikinti vyriškas ir moteriškas tapatybes. Ar tokia komunistinė propaganda gali rimtai motyvuoti vyrus visa tai ginti? Ar jie nepaliks šautuvų ir dronų pakelėse ir nesistengs išsaugoti tik savo gyvybės? Ar nesistengs emigruoti kuo toliau nuo pavojų? Ar jų motyvacija yra giluminė, ar tik deklaratyvi?
Daugiau kaip 40 procentų Vakarų Europos jaunimo neplanuoja turėti vaikų, o kartu ir visavertės šeimos. Apie tai europiečiams kalba dabartinė JAV administracija, nors mūsų lyderiams tokios kalbos nepatinka. Anot JAV lyderių, Europa tapo komunistine, ir tai yra dar viena giluminė nesutarimų NATO viduje priežastis. Aišku, kad ši problema, tik mažesniu mastu, neaplenkė ir amerikiečių, tačiau tai mums menka paguoda.
Gal pradėkime apie šiuos dalykus galvoti arba, kaip įprasta, bent jau kalbėti. Juk nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios esame parengę daugiau kaip 4000 politologų – daugiau nei fizikų ir chemikų kartu sudėjus. O gal reikia labiau veikti?
Galimas receptas: grįžkime prie tų vertybių, kurių pagrindu mūsų valstybė susikūrė, kad vyrai eitų ginti savo šeimos ir artimųjų, savo tautos, savo valstybės, savo tikėjimo ir kultūros, neabejodami savo vyriška prigimtimi ir pareiga.
