Lietuvą šokiravo istorija apie sulaikytus pareigūnus Šalčininkų krašte, kurie eilę metų bendradarbiavo su kontrabandininkais, tyčiojosi iš kolegų, kurie bandė apie tokį jų elgesį pranešti atsakingoms institucijoms ir važinėjusius su numeriais „Zakon“ („įstatymas“ rusų k.). Komentatoriai piktinasi ir laužo galvas, kaip tokia įžūli korupcija galėjo būti toleruojama metų metus.
O gal vertėtų užduoti kitą klausimą: kodėl mes apskritai tikėjomės kitokio rezultato?
Lietuva šiandien yra tarp prasčiausiai vidaus saugumo sistemą finansuojančių Europos Sąjungos valstybių. Policijos finansavimas yra mažiausias ES.
Apie tai atvirai kalba ne Seimo opozicija ar profesinės sąjungos, o pats Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas. Jo teigimu, Lietuvos policijos finansavimas siekia vos 0,4 proc. BVP, kai Europos Sąjungos vidurkis sudaro apie 0,9 proc. BVP. Kitaip tariant, mūsų sistema vis dar veikia su beveik perpus mažesniais resursais nei daugelyje kitų ES šalių.
Mes mėgstame kalbėti apie nacionalinį saugumą. Diskutuojame apie tankus, divizijas, oro gynybą ir milijardinius gynybos projektus. Tačiau kažkodėl pamirštame, kad valstybės saugumas prasideda ne fronte. Jis prasideda nuo policininko, kuris pirmas atvyksta į iškvietimą. Nuo pasieniečio pasienio ruože. Nuo ugniagesio, kuris važiuoja gesinti degančio namo.
Kai valstybė siunčia signalą, kad vidaus saugumo pareigūnas vertas mažiau, nereikia stebėtis, kad sistemoje pradeda formuotis personalo trūkumas ir korupcija.
Pats generalinis komisaras viešai kalba apie tūkstančius trūkstamų pareigūnų ir būtinybę finansavimą susieti su BVP, kad sistema galėtų bent planuoti savo ateitį, o ne kasmet maldauti politikų papildomų eurų biudžete.
Dar skaudžiau visa tai atrodo prisiminus neseniai įvykusią tragediją Lazdijuose, kur tarnybos metu žuvo ugniagesys. Tokie įvykiai sukrečia, tačiau po savaitės grįžtame prie įprastos rutinos. O realybė lieka ta pati – žmonės, kurie kasdien rizikuoja savo gyvybėmis, dažnai dirba už minimalius atlyginimus.
Negalime metų metus mokėti minimumą primenančias algas, taupyti įrangos sąskaita, ignoruoti profesinių sąjungų perspėjimus ir tuo pačiu reikalauti skandinaviško skaidrumo lygio.
Kažkada plačiai nuskambėjo parlamentaro Eugenijaus Gentvilo pasakymas, kad Seimo nario atlyginimas didelis yra tik „valkatoms“. Nejauku pagalvoti į kurią kategorija patektų Lietuvos pareigūnai, kuriems Seimo narių algos gali tik sapnuotis. Kiek daugiau nei 1000 eurų į rankas gaunantys policininkai vos išgali nupirkti žieminius batus vaikams ir meldžiasi, kad namo stogas neprakiurtų.
Kalbantis su pareigūnais paaiškėja ir komiškai–tragiškai skambančių detalių. Pavyzdžiui, kad popieriaus taupymo sumetimais policijos darbe ribojama galimybė naudotis spausdintuvu, o patruliuojantys ekipažai yra gavę savo viršininkų įsakymus visais būdais taupyti degalus.
Būtų nejauku pasiekti momentą, kai paskambinus pagalbos telefonu tau kitoje ragelio pusėje būtų pranešta, kad iki įvykio vietos atvykti pareigūnams trūksta benzino. Skamba kaip pokštas, tačiau tokiais taupymo tempais tai netruks tapti realybe.
Korupcija nėra tik moralės problema. Labai dažnai tai yra ir šalies sisteminio aplaidumo pasekmė. Kai jaunas žmogus mato, kad policijoje, pasienyje ar priešgaisrinėje tarnyboje jo laukia milžiniška atsakomybė, rizika sveikatai ir menkos finansinės perspektyvos, jis renkasi kitą kelią.
Sistemoje lieka vis mažiau motyvuotų kandidatų, o ilgainiui atsiranda terpė žmonėms, kurie uniformą pradeda vertinti ne kaip tarnystę, o kaip galimybę pralobti.
Kas išties šiandien turėtų mus vis dar stebinti yra ne akiplėšiškos korupcijos atvejai, bet tai, kad mes Lietuvoje vis dar turime sąžiningų pareigūnų, kurie tokius korumpuotus bendradarbius galiausiai suima.
Jeigu norime mažiau korupcijos, mažiau „zakon” istorijų, kurios kompromituoja valstybę, pirmiausia turime atsakyti į labai nepatogų klausimą: ar tikrai finansuojame savo vidaus saugumą taip, lyg tai būtų nacionalinio saugumo dalis?
Pastaraisiais metais tarnybą paliko rekordinis skaičius pareigūnų. Lietuvos Seimui ir vidaus reikalų ministerijai būtina nedelsiant reaguoti, kad trūkstamos lėšos būtų surastos, kitaip kalbėjimas apie nacionalinį saugumą atrodys it makaronų kabinimas gyventojams ant ausų.
Kol kas atsakymas akivaizdus. Ir būtent todėl šiandien stebėtis nereikėtų. Reikėtų stebėtis, kad sistema, tiek metų Lietuvoje palikta gyvuoti pusbadžiu, vis dar apskritai funkcionuoja.
