Viena iš dominuojančių šiandieninės Europos sąvokų yra įvairovė. Tai žodis, kurį jau seniai pasisavino kairė, tuo tarpu dešinieji sunkiai geba suformuluoti savąją viziją. Dešinieji dažniau aiškiai įvardija, kam priešinasi, nei už ką pasisako.
Iš dalies taip yra todėl, kad šiandien įvairovė dažniausiai siejama su migracija, integracija ir skirtingos kilmės žmonių gyvenimu Europoje. Tačiau tai tėra viena įvairovės reikšmė – ir ne pati giliausia. Europa jau turi kitokią įvairovę: senesnę, organiškesnę ir labiau įsišaknijusią istorijoje – bažnyčių, regionų, tautų, kalbų, apeigų, liaudies atminties ir paveldėtų gyvenimo būdų įvairovę.
Organinė įvairovė nėra sukurta Briuselio biurokratų. Ji auga iš apačios per kartų kartas ir šimtmečius. Sintetinė įvairovė kuriama iš viršaus, ją primeta biurokratai, ignoruojantys Europos tautų valią. Organinė įvairovė nėra vienalytė – ją sudaro mažesnių, tarpusavyje susijusių formų visuma: šimtmečiais susiformavusios Europos regioninės kultūros, vietiniai papročiai, maistas ir gėrimai, tarmės, liaudies dainos, tautiniai drabužiai, teisinės tradicijos, vietiniai mitai ir pasakojimai bei paveldėti gyvenimo būdai.
Organinė įvairovė yra priešingybė leftistų sintetinei įvairovei, kuri kaip tik kelia grėsmę organinei įvairovei, ypač mikrokultūroms, kurias dar palaiko vos keli tūkstančiai žmonių, kalbančių tarmėmis, išsaugojusių akcentą ar vietinį gyvenimo būdą.
Sintetinė įvairovė iš tiesų nėra jokia įvairovė. Priešingai jos šalininkų teiginiams, ji suvienodina Europą: tie patys šūkiai, globalūs miestai, vartotojiška kultūra ir tarptautinių tinklų parduotuvės. Atėnai, veikiami organinės įvairovės, turi savus atėniečius, graikus iš provincijų ir salų, Mažosios Azijos graikų palikuonis, kitus europiečius ir nedidelį skaičių neeuropiečių – visa tai padeda miestui išlikti unikaliai ir dvasiškai graikiškam.
Londonas, veikiamas organinės įvairovės, turi vietines mikrokultūras, kurtas šimtmečiais, kartu su kitais europiečiais ir neeuropiečiais, gyvenančiais paveldėtoje angliškoje aplinkoje. Tačiau Atėnai ir Londonas, performuoti sintetinės įvairovės, tampa tarpusavyje pakeičiamais globaliais miestais: galbūt skirtingais architektūra ar dydžiu, tačiau supanašėjusiais savo dvasia.
Ši organinė įvairovė matoma ne tik Europos miestų dvasioje, bet ir krikščioniškame pavelde. Kalbant apie krikščionišką Europą dažniausiai įsivaizduojama viena religinė kategorija arba didžiosios jos šakos – katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Tačiau po šiomis grupėmis slypi organinė mažesnių Bažnyčių, apeigų ir tradicijų įvairovė: melkitų graikų katalikai, rusėnai, valdiečiai, moravai, husitai, rusų sentikiai. Pastarieji nuo XVII a. pabaigos bėgo nuo persekiojimų Rusijoje ir apsigyveno Rumunijoje kaip lipovanai, išlaikydami senąją rusų kalbą ir ikinikonines apeigas.
Europa taip pat priėmė krikščionis, kilusius ne iš Europos, bet dvasiškai ir istoriškai susijusius su platesniu Viduržemio jūros, vėlyvosios antikos ir Rytų Romos krikščioniškuoju pasauliu: armėnus, sirų ortodoksus, koptus, maronitus ir kitus. Esmė nėra sudaryti denominacijų katalogą, bet parodyti, kad krikščionybė niekada neegzistavo kaip viena plokščia kultūrinė forma. Ji visuomet turėjo organišką kultūrų, apeigų, liturgijų, kalbų, papročių, šventų tradicijų ir net aprangos įvairovę.
Jų buvimas rodo, kad organinė įvairovė nėra redukuojama į primityvias etnines kategorijas, bet priklauso gilesnėms civilizacinėms apeigų, atminties, garbinimo ir paveldėjimo tąsoms. Tai ir yra organinė įvairovė praktikai – tokia įvairovė, kurią dešinieji turėtų saugoti ir ginti, o sintetinė įvairovė su masine migracija jai kelia grėsmę.
Europos etninės mažumos taip pat yra šios organinės įvairovės dalis. Pavyzdžiui, fryzai – germanų tauta, gyvenanti Fryzijoje, Rytų Fryzijoje ir Šiaurės Fryzijoje. Jų giminingomis šnektomis kalba apie pusė milijono žmonių: Vakarų fryzų kalba Nyderlanduose bei Šiaurės fryzų ir Zaterlando fryzų kalbos Vokietijoje turi regioninį statusą.
Organinė įvairovė nėra sukurta Briuselio biurokratų. Ji auga iš apačios per kartų kartas ir šimtmečius.
Vokietijoje taip pat gyvena vietinė slavų mažuma – sorbai, kurių yra apie 60–80 tūkstančių, daugiausia Lužicoje tarp Saksonijos ir Brandenburgo. Jie kalba aukštutine ir žemutine sorbų kalbomis. Šios kalbos ilgą laiką nyksta, o jų padėtį dar labiau silpnina mažinamas finansavimas sorbų institucijoms ir mokykloms, kai tuo tarpu daug didesni resursai skiriami sintetinės įvairovės projektams.
Rumunija taip pat turi organinių mažumų – viena jų yra Transilvanijos saksai, vokiškai kalbanti tauta, kurios protėviai nuo XII a. apsigyveno Transilvanijoje, atvykę iš įvairių germanų ir Vakarų Europos regionų, tokių kaip Flandrija ar Liuksemburgas. Jie kalba Transilvanijos saksų tarme, šimtmečiais susiformavusia kalbos forma, artima liuksemburgiečių kalbai, ir turi savą kultūrą, papročius bei tautinius drabužius.
Kitas pavyzdys – griko tauta Pietų Italijoje. Jie yra pietų Italijos graikiškai kalbančio pasaulio paveldėtojai, kurių šaknys siejamos su Didžiąja Graikija ir vėlesnėmis Bizantijos tradicijomis. Jie nekalba šiuolaikine standartine graikų kalba, bet griko kalba – graikų kalbos atmaina, susiformavusia veikiant senovės, Bizantijos ir pietų Italijos įtakoms.
Daugelis šių mažumų sukūrė Europos mikrokultūras ir liudija šimtmečius, o kai kuriais atvejais ir tūkstantmečius trunkančią organinę įvairovę. Kai kurioms jų grėsmę kelia sintetinė įvairovė ir masinė migracija, ypač todėl, kad šios kalbos ir mažumos yra tikrai neskaitlingos. Net tokie regionai kaip Flandrija, neturintys etninių mažumų įprasta prasme, yra labai įvairūs savaip: flamandų kalba nėra viena vienoda tarmė ar tartis – pakanka nuvažiuoti kelis kilometrus ir jau girdėti kitokią vietinę kalbėseną.
Be krikščionybės, organinė įvairovė matoma ir tarp istorinių Europos nekrikščioniškų mažumų, pavyzdžiui, žydų bendruomenių. Žydiškoji Europa taip pat nėra vienalytė kategorija – skirtingos bendruomenės išsaugojo savo kalbas, tarmes ir mikrokultūras.
Geriausiai žinoma žydų tradicija su sava kalba yra aškenaziai, kurių jidiš kalba susiformavo Vidurio ir Rytų Europoje. Graikijoje ir Kipre gyvena romaniotų žydai, egzistuojantys nuo helenistinio laikotarpio ir išlaikę savąją judaizmo-graikų tradiciją bei kultūrą. Sefardai, kilę iš Ispanijos ir Portugalijos, išsaugojo ladino, arba žydų ispanų kalbą, kilusią iš senosios ispanų kalbos ir praturtintą hebrajų bei Viduržemio regiono įtakomis.
Europa taip pat turi savų musulmonų mažumų, pavyzdžiui, pomakus – vietinę slavų musulmonų tautą, gyvenančią Rodopų kalnuose Graikijoje ir Bulgarijoje. Vien Graikijoje jų bendruomenė siekia apie 50 tūkstančių žmonių ir turi savitą kultūrą. Čia vėl svarbiausia ne abstraktus daugiakultūriškumas, o įsišaknijęs istorinis buvimas: laiko, atminties, lojalumo, kalbos ir vietos suformuotos bendruomenės.
Be abraominių religijų, Europa taip pat išlaikė labai seną organinę įvairovę ikikrikščioniškų tradicijų pavidalu, kurių dalis šiandien gyvuoja krikščioniškoje aplinkoje. Lietuviškos Rasos yra vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau susieta su Šv. Jono diena. Per šventę kūrenami laužai, renkami žolynai ir ieškoma mitinio paparčio žiedo.
Prancūzijos Pirėnuose vasaros saulėgrįža iki šiol minima ugnies šventėmis – po saulėlydžio žmonės nuo kalnų neša degančius fakelus ir jais uždega tradiciniu būdu sukrautus laužus. Tai simbolizuoja perėjimą iš paauglystės į brandą.
Šiaurės Graikijoje išlikusi Anastenarija – su šv. Konstantinu ir šv. Elena susieta krikščioniška apeiga, apimanti muziką, ekstatines šokio formas ir vaikščiojimą basomis per žarijas. Ji dažnai siejama su senosiomis Dionyzo tradicijomis.
Šios tradicijos ne visuomet yra nenutrūkstamai išlikusios, tačiau jos atskleidžia susijusį troškimą: atkurti protėvių atmintį, šventą simboliką ir vertikalią tęstinumą po civilizacinių lūžių. Todėl Europos organinė įvairovė nėra vien krikščioniška, etninė, religinė ar kalbinė – ji apima ir simbolinę bei mitinę įvairovę, išlaikomą per paveldėtas šventes arba per protėvių atminties ieškomą atkūrimą.
Jei taikytume Tradicionalizmui didžiąją T raidę – XX a. mąstymo mokyklą, o ne paprastą tradicionalizmą mažąja t – skirtumas tarp organinės ir sintetinės įvairovės atitiktų skirtumą tarp vertikalumo ir horizontalumo, tarp šventumo ir profaniškumo, tarp kokybės ir kiekybės, tarp formos ir beformiškumo.
Vertikalumas tradicionalistine prasme reiškia tęstinumą su tuo, kas yra amžina, išliekama ir transcendentalu. Jis jungia gyvuosius su mirusiaisiais, o vietinį gyvenimą – su šventumu. Horizontalumas reiškia gyvenimą, sumažintą iki kiekybės, naudingumo, komforto, pakeičiamumo, populiacijos, ekonomikos, administravimo, vartojimo ir individualių preferencijų.
Mirčios Eliadės suvokimu šventumas suteikia kasdienybei prasmę per šventes, mitus, simbolius ir šventas vietas, o profaniškumas pasaulį paverčia tik administruojama ir pakeičiama erdve. Kokybė reiškia metafizinę ir dvasinę formą; kiekybė – skaičiavimą.
Transilvanijos saksų drabužis, griko tarmė, koknių akcentas, maronitų liturgija, romaniotų žydų tradicija ar lietuviška vasaros saulėgrįžos šventė nėra tik dar vienas skirtumas – tai paveldas, turintis formą, ritmą, atmintį ir sielą, nes jis priklauso kartų grandinei, perduodamai per šimtmečius ir tūkstantmečius. Tuo tarpu sintetinė įvairovė yra beformė – ji pakeičia gyvą ritmą ir sielą mechanizmu, kontrole ir biurokratiniu ritmu.
Reaguodama į liberalią homogenizaciją ir sintetinę įvairovę, šiuolaikinė dešinė atsako tokiais šūkiais kaip „Vakarai“, „Europa“ ar „mūsų graikų-romėnų ir krikščioniškasis paveldas“. Tačiau ji retai apibrėžia, ką šie dalykai reiškia konkrečia, materialia ar dvasine forma. Jei dešinė nori subręsti ir įgyti tikro gilumo prieš paviršutinišką ir horizontalų šiuolaikinį liberalizmą, ji turi žinoti, ką iš tiesų gina, ir tapti labiau „vertikali“.
Tai leistų rinkėjams įsivaizduoti kitokią įvairovę ir suprasti, kad jie gina kažką didesnio ir senesnio už save pačius. Užuot vien kovojusi prieš dirbtinę oponentų įvairovę, dešinė turėtų saugoti organinę įvairovę, kurią Europai suteikė istorija. Užuot atidavusi Europą tiems, kurie nori ištirpdyti kiekvieną paveldą ir paversti viską vienoda mase, dešinė turėtų ne kurti, o atkurti tai, kas jau egzistuoja: įvairovę kaip paveldą, tradiciją ir palikimą.
