1993 metais Burundyje Marguerite Barankitse (Margerit Barankitsė), savo akimis išvydusi 72 draugų, artimųjų ir kolegų egzekuciją, vienoje koplyčioje pasakė Dievui, kad nebetiki, jog Jis yra meilė.
„Kaip Dievas galėjo sukurti šiuos žudikus?“ – prisiminė ji klaususi pro ašaras.
Po valstybės perversmo jos gimtąją šalį niokojo masinės žudynės ir etninis smurtas. M. Barankitse drauge su 25 hutų ir tutsių vaikais pabėgo į vietą, kuri jai atrodė saugiausia – katalikų bažnyčią.
Tačiau jos tikėjimas buvo sunkiai išmėgintas.
„Jaučiausi sugniuždyta, – EWTN News pasakojo ji. – Matydama nesibaigiančias žudynes ir savo draugų bei artimųjų mirtį, praradau balsą ir vidinę stiprybę.“
„Pasakiau Dievui, kad nebetikiu, jog Jis yra meilė, nes negalėjau suprasti, kaip Jis galėjo sukurti tiek neapykantos ir tiek žudikų“, – aiškino ji.
Tuomet ji išgirdo mažos mergaitės balsą. Tai buvo viena pirmųjų jos išgelbėtų mergaičių.
„Mes vis dar gyvi, – pasakė mažoji Chloe (Kloja). – Mes esame čia.“
„Mes vis dar gyvi, – pasakė mažoji Chloe (Kloja). – Mes esame čia.“
„Tą akimirką prisiminiau ir supratau, kad Dievas yra meilė“, – teigė M. Barankitse.
Ji meldė stiprybės „eiti ir spindėti Jo šlovėje“.
„Žinojau, kad Dievas manęs neapleido“, – sakė ji.
Tai nebuvo vienintelis momentas, stipriai sukrėtęs M. Barankitse tikėjimą. Vėlesniais metais ji matė dar daugiau smurto ir mirčių. Tačiau būtent ši akimirka tapo lemtinga jos gyvenimui.
Pradėjusi nuo 25 išgelbėtų vaikų, M. Barankitse vėliau išgelbėjo ir užaugino dešimtis tūkstančių vaikų. Galiausiai ji įkūrė organizaciją „Maison Shalom“.
Ši organizacija rūpinosi ne tik praktiniais vaikų poreikiais – pastoge, ugdymu ir sveikatos priežiūra. M. Barankitse norėjo juos išmokyti mylėti ir atleisti, peržengiant etnines ribas.
Organizacijos pavadinimą pasiūlė patys vaikai.
„Pasirinkome pavadinimą „Shalom“, nes mano vaikai per radiją išgirdo, kad „shalom“ reiškia taiką, o tai ir yra mūsų svajonė“, – paaiškino ji.
„Nuo pat pradžių „Maison Shalom“ buvo daugiau nei prieglauda – tai buvo bendruomenė, kurioje visi vaikai buvo priimami nepaisant jų etninės kilmės“, – dalinosi M. Barankitse.
„Nuo pat pradžių „Maison Shalom“ buvo daugiau nei prieglauda – tai buvo bendruomenė, kurioje visi vaikai buvo priimami nepaisant jų etninės kilmės“, – dalinosi M. Barankitse.
Ji savo akimis matė, kokį sunaikinimą sukelia neapykanta, todėl norėjo nutraukti šį ciklą.
„Neapykanta naikina ne tik savo aukas, bet ir tuos, kurie ją nešiojasi savyje“, – kalbėjo ji.
„Ne ištisos etninės grupės nekenčia viena kitos – neapykantą pasirenka konkretūs žmonės, – tiki ji. – Aš atsisakiau tokio pasirinkimo.“
„Klausiau savęs: ką galiu padaryti, kad užauginčiau vaikus, kurie nutrauktų šį ciklą? – toliau kalbėjo M. Barankitse. – Mano atsakymas buvo auginti vaikus su atjauta, atleidimu ir meile. Mano strategija visada buvo meilė, nes meilė yra kūrybinga ir perkeičianti. Per šią meilę renkuosi į smurtą atsakyti atjauta, apsauga ir susitaikymu. Meilė paskatino mane kurti bendruomenę, persmelktą atjautos“.
„Atleidimas, kaip moko Bažnyčia, yra radikalus – jis kviečia mus nutraukti keršto ir neapykantos ratą net tada, kai tai atrodo pateisinama“, – užbaigė ji.
