Popiežius Leonas XIV pirmadienį susitikęs su pirmąja moterimi anglikonų bažnyčios lyderio kėdėje, Kenterberio arkivyskupe Sarah Mullally (Sara Mulali), pažadėjo toliau dirbti siekiant įveikti skirtumus su pasauline anglikonų bendruomene.
Leonas XIV pripažino, kad prie „istoriškai skaldančių klausimų“ prisidėjo „naujos problemos“ jų santykiuose.
Vis dėlto jis pažadėjo tęsti ankstesnių popiežių tradiciją ir toliau bandyti sujungti bažnyčias, gilinti bendrystės ryšius, patvirtinti bendrą liudijimą ir skatinti nuolatinį bendradarbiavimą tiek pasauliniu, tiek vietos lygmenimis.
Leonas XIV citavo velionį popiežių Pranciškų, kuris yra sakęs, kad „būtų skandalas, jei dėl mūsų susiskaldymų neįvykdytume savo bendro pašaukimo skelbti Kristų“.
„Aš priduriu, kad taip pat būtų skandalas, jei nenustotume stengtis įveikti savo skirtumus, kad ir kaip sunkiai jie atrodytų“, – kalbėjo pontifikas.
Pasak Leono, arkivyskupės vizitas primena prieš šešiasdešimt metų įvykusį Pauliaus VI ir arkivyskupo Michaelio Ramsey susitikimą: nuo to laiko Kenterberio arkivyskupai ir Romos vyskupai susitinka ir meldžiasi. „Ir džiaugiuosi, kad šiandien tęsiame šią tradiciją“, – pridūrė popiežius, paminėjęs ir Anglikonų centro Romoje veiklą.
Pirmieji prisikėlusio Viešpaties žodžiai mokiniams buvo ramybės ir taikos palinkėjimas, kviečiantis ne tik priimti jo taikos dovaną, bet ir būti jos šaukliais. Jėzaus taika, kaip jis dažnai kartojo, yra „neginkluota“, be ginklų atsakanti į prievartą ir agresiją, kviesdama ir mus taip elgtis, pažymėjo popiežius.
„Todėl manau, kad krikščionys turi šią gilią tikrovę liudyti kartu pranašiškai ir nuolankiai“, – sakė popiežius.
„Tuo metu, kai mūsų kenčiančiam pasauliui labai reikia Kristaus taikos, susiskaldymas tarp krikščionių silpnina mūsų gebėjimą būti veiksmingais šios taikos nešėjais. Jei norime, kad pasaulis priimtų mūsų skelbimą į širdį, turime nuolat melstis ir stengtis šalinti visas kliūtis, trukdančias skelbti Evangeliją. Dėmesys vienybės dėl vaisingesnės evangelizacijos poreikiui buvo tema, lydėjusi visą mano tarnystę. Ji atsispindi ir šūkyje, kurį pasirinkau tapęs vyskupu: In Illo uno unum. „Viename – tai yra Kristus – mes esame viena“ (šv. Augustinas, Enarr. in Ps., 127, 3)“, – tęsė Leonas.
Apie teologinio dialogo pradžią paskelbusių arkivyskupo M. Ramsey ir Pauliaus VI deklaracijoje (1966 m. kovo 24 d.) kalbama apie „visiškos tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo bendrystės atkūrimą“. Be abejo, ekumeninė kelionė buvo sudėtinga, pastebi popiežius.
„Pasiekus didelę pažangą istoriškai skaldžiusiais klausimais, pastaraisiais dešimtmečiais iškilo naujų problemų, dėl kurių sunkiau įžvelgti kelią į visišką bendrystę“, – pripažino Leonas, pridūręs, jog žino, kad daug tų pačių dalykų yra sprendžiama ir pačios Pasaulinės anglikonų bendrijos.
„Nepaisant to, negalime leisti, kad šie nuolatiniai iššūkiai mums užkirstų kelią kiekviena įmanoma proga kartu skelbti Kristų pasauliui“, – pabrėžė popiežius, cituodamas 2024 m. Pranciškaus pastebėjimą Anglikonų bendrijos primams, kad būtų „skandalinga“ dėl nesutarimų neatsiliepti į bendrą pašaukimą skelbti Kristų.
„Savo ruožtu noriu pridurti, kad taip pat būtų skandalinga, jei nenorėtume toliau dirbti siekdami peržengti tarpusavio skirtumus, kad ir kokie neįveikiami jie atrodytų. Tad, toliau kartu keliaudami draugystės ir dialogo keliu, melskimės, kad Šventoji Dvasia, kurią Viešpats kvėpė į mokinius prisikėlimo dienos vakare, kreiptų mūsų žingsnius tuo metu, kai maldingai ir nuolankiai siekiame, pagal Viešpaties troškimą visiems jo mokiniams, vienybės“, – sakė Leonas, padėkojęs Kenterberio arkivyskupei už vizitą, melsdamas, kad Šventoji Dvasia padėtų duoti gausių vaisių toje tarnystėje, kuriai ji buvo pašaukta. „Tegul Dievas laimina jus ir jūsų šeimą“, – sakė Šventasis Tėvas.
Anglikonai nuo Romos atsiskyrė 1534 metais, kai buvo atsisakyta anuliuoti Anglijos karaliaus Henriko VIII santuoką.
Nepaisant oficialaus teologinio dialogo, prasidėjusio septintajame dešimtmetyje, išlieka didelių skirtumų, ypač dėl Anglijos bažnyčios sprendimo įšventinti moteris. Katalikų bažnyčia kunigystę palikusi tik vyrams.
Šių dviejų religinių veikėjų susitikimas dar prieš kelerius metus būtų buvęs neįsivaizduojamas, atsižvelgiant į jų dviejų bažnyčių nesutarimus dėl moterų įšventinimo ir S. Mullally istorinį paskyrimą.
S. Mullally padėkojo Leonui XIV už tai, kad jis priėmė ją per pirmąjį užsienio vizitą po to, kai praėjusį mėnesį ji buvo paskirta pirmąja Anglijos bažnyčios vadove ir milijonų anglikonų visame pasaulyje dvasine lydere.
S. Mullally, kurios paskyrimas suskaldė ir taip susiskaldžiusią anglikonų bendruomenę, atvyko anksčiau susitikti su Leonu XIV jo bibliotekoje. Vėliau jie kartu meldėsi Apaštališkųjų rūmų Urbono VIII koplyčioje, kur, pasak Vatikano, vyko „maldos akimirka“.
„Bendras gėris“
Kreipdamasi į Leoną XIV, S. Mullally sakė, kad jie abu pašaukti skelbti Evangeliją su „nauju aiškumu“.
„Susidūrę su nežmonišku smurtu, giliu susiskaldymu ir sparčiais visuomenės pokyčiais, turime ir toliau pasakoti viltingesnę istoriją: kad kiekviena žmogaus gyvybė turi begalinę vertę, nes esame brangūs Dievo vaikai; kad žmonių šeima pašaukta gyventi kaip seserys ir broliai“, – sakė ji.
„Todėl privalome dirbti kartu dėl bendro gėrio – visada statyti tiltus, o ne sienas; kad skurdžiausieji iš mūsų yra arčiausiai Dievo širdies“, – kalbėjo anglikonų lyderė.
S. Mullally leidosi į, kaip pati vadina, keturių dienų piligriminę kelionę į Romą, kurios metu ji lanko pagrindines popiežiaus bazilikas, meldžiasi prie šventųjų Petro ir Pauliaus kapų ir susitinka su aukščiausiais Vatikano pareigūnais.
Kreipdamasi į Leoną XIV, S. Mullally sakė, kad jie abu pašaukti skelbti Evangeliją su „nauju aiškumu“.
Lambeto rūmai teigia, kad jos vizitas skirtas „sustiprinti anglikonų ir katalikų santykius per maldą, asmeninį susitikimą ir oficialų teologinį dialogą. Juo siekiama gilinti bendrystės ryšius, patvirtinti bendrą liudijimą ir skatinti nuolatinį bendradarbiavimą tiek pasauliniu, tiek vietos lygmenimis“.
Pirmosios moterys į anglikonų kuniges buvo įšventintos 1994 metais, pirmoji vyskupė paskirta 2015 metais, o dabar S. Mullally tapo pirmąja Kenterberio arkivyskupe.
Leonas XIV ir S. Mullally jau apsikeitė sveikinimais: popiežius pasveikino ją su praėjusį mėnesį įvykusiu paskyrimu, tačiau pripažino, kad ji pareigas perima „iššūkių kupinu“ metu ir kad tarp anglikonų bei katalikų bažnyčių vis dar esama skirtumų.
Vis dėlto jis pažadėjo tęsti dialogą, o spalį Leonas XIV Vatikane priėmė britų karalių Charlesą III (Karolį III) ir karalienę Camillą (Kamilą). Charlesas III yra tituluotasis Anglijos bažnyčios vadovas.
Londono Karališkojo koledžo teologijos ir monarchijos ekspertas George’as Grossas (Džordžas Grosas) teigė, kad pirmadienio susitikimas buvo istorinis, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vatikanas nepripažįsta moterų kunigystės.
„Jei grįžtume kelis šimtus metų atgal, tai būtų neįsivaizduojama, – sakė jis. – Tai, kad popiežius nori susitikti, yra faktas, bet savaime tai taip pat rodo skirtumą, atotrūkį.“
G. Grossas teigė, kad malda buvo aiškus bandymas parodyti abi bažnyčias vieningas, ypač susiduriant su pasauliniais konfliktais ir skleidžiant vienybės žinią. Toks įvaizdis, pasak jo, tęsia spalį įvykusio karaliaus vizito Vatikane liniją.
„Tai yra buvimo kartu sustiprinimas“, – sakė jis.
