Taigi, sekant Raštais, Jėzus tikrai prisikėlė, ir dabar jau viskas bus gerai!
Iš tikro gerai nebuvo. Nei tiems, kurie prisikėlimu patikėjo iš karto, nei patikėjusiems vėliau, nei tiems, kurie netiki iki šiol. Per tūkstantmečių istoriją žmonija prikūrė visokių tvarkų, teisinių sistemų, aljansų ir bendrijų. Niekada žmonija negyveno gerai, tad vienos „tvarkos“ keitė kitas, kad padarytų kažką geriau. Bet bet bet… Šiandien bene devyni iš dešimties užkalbintųjų mano, kad artimoje ateityje, tikriausiai, bus blogiau. Filosofas Arthuras Schopenhaueris teisus, sakydamas, kad gyvenimas kupinas kančių ir vargų; taip buvo visada – iš visų įmanomų pasaulių blogiausias yra tas – čia ir dabar… Visi bandymai sugalvoti Rojų žemėje yra tik paika pagunda.
Mūsų nusivylimas dabartimi didele dalimi yra paremtas nuostata, kad ateitis visada turi būti geresnė už praeitį. Kurdami vadinamas Pasaulio Tvarkas po Napoleono epochos ir po abiejų pasaulinių karų jų sumanytojai puoselėjo kilnią idėją, kad karų galima išvengti, o įstatymas, jei jis priimtas teisingai ir sąžiningai, galios amžinai. Didžiosios valstybės taps pasaulio policininkėmis, o mažosios – gyvens tvarkingai pagal įstatymus.
Prisimenu, kaip prieš ketvirtį amžiaus kelionės į Kiniją metu su grupe kolegų susiginčijome dėl to, kas lemia tą Pasaulio Tvarką ir kas atsakingas, kad laikai būna ir geri, ir blogi. Paradoksali išvada buvo ta, kad visai ne didžiosios valstybės rašo istoriją, nors taip gali ir pasirodyti! Pagal kieno scenarijų prabėgo tas jau istorinis XX amžius? Ar tai Amerikai reikėjo vaduoti Europą dviejuose pasauliniuose karuose, ar tai britams reikėjo prarasti didžiausią pasaulio imperiją, ar tai vokiečiams reikėjo viso to, ką jie padarė, ar XX amžius buvo Rusijos amžius, kurį ji pradėjo valdydama Varšuvą, o baigė tik ties Smolensku?
Didžiųjų valstybių istorijos tyrėjai pastebi, kad visos jos… galiausiai yra pasmerktos žlugti, ir kokia nors Šveicarija pasirodys ilgaamžisškesnė už visas „Amerikas“. Taip buvo nuo antikos imperijų iki šios dienos – pradžioje didžiosios valstybės renka aplink save sąjungininkus, vėliau juos išbarsto, manydamos, kad tie sąjungininkai yra viso labo kaprizingi išlaikytiniai. Veikiai galinga tampa niekam nereikalinga…
Ir ką gi turime šiandien? Ar tai nepanašu į didžiųjų valstybių vienatvę, pranašaujančią filosofo Artūro blogus laikus. Verkiame dėl Pasaulio Tvarkos, kurią jau pralaimėjome. Tiksliau, praverkėme, nes negynėme ir ginti nesiruošėme. Gal ir nebuvo verta, kad dėl jos aukotumės. O tos didžiosios ir nelabai didžiosios valstybės planuoja kažką, ko dar nebuvo, planuoja, nelabai žinodamos, ką galiausiai sukurs.
Politikos ekspertai tuo tarpu dėlioja būsimus pasaulio vaizdelius, beje, ne tik su blogomis, kartais ir visai neblogomis pranašystėmis. Gausybę spėjimų, apie tai kas bus, galima trumpai „sutraukti“ į tris scenarijus.
Pagal vieną iš jų, po kelių metų chaoso JAV ir Kinija sutelks aplink save šalis, kurios dėl labai įvairių priežasčių pasirinks vieną ar kitą bloką. Tam tikra dalimi pasirinkimus nulems geografija, bet tikrai ne politinė ideologija, nulems net asmeniniai valstybių vadovų norai. Globalizacija palaipsniui neteks savo dabartinės prasmės, tikėtina, kad kils naujas Šaltasis karas su visais jo komponentais. Neabejotinai mums svarbūs klausima bus – kieno Rusija? Ir – kieno Europa?
Mūsų nusivylimas dabartimi didele dalimi yra paremtas nuostata, kad ateitis visada turi būti geresnė už praeitį.
Abiem atvejais autorius mano, kad čia JAV ir Kinija rinksis, nelabai atsižvelgdama, ko Rusija ir Europa nori. Europa, jei pasiseks, bus toks liberalios demokratijos rezervatas amerikiečių įtakos sferoje, ir europiečiams geriau neieškoti kokių nors kitokių variantų – šitas pats taikiausias. Karo tarp didžiųjų valstybių tikimybė maža, bet „smulkių“ karų įtakos zonų periferijoje tikrai bus.
Pagal kitą scenarijų JAV ir Kinija nepajėgs dviese pasidalinti pasaulio, didelę jo dalį kontroliuos ekonomiškai ir kariškai stiprūs galios centrai, naujos imperinės valstybės padalins pasaulį įtakos sferomis. Labai tikėtina, kad JAV įtaka apsiribos vadinama Donroe doktrina (Vakarų pusrutulis), Kinija „ims“ Pietryčių Aziją. Azijoje liks vietos Indijai, imperine valstybe veikiausiai taps Turkija. Rusija bandys „susigražinti“ bent jau solidžią buvusios SSSR dalį, Europai reikės naujų galios centrų – pranašaujama, kad mūsų regiono imperija taps Lenkija.
Įtakos sferų dalybos yra skausmingas ir niekada nesibaigiantis procesas, kad karų tikimybė čia kur kas didesnė nei pirmo scenarijaus atveju. Tarp imperijų galimi neformalūs paktai ir visokie „slaptieji protokolai“. Globalizacija ir demokratija darysis niekam nebereikalingos.
Paslaptingiausias, (bet kai kas mano, kad labai tikėtinas) scenarijus sako, kad JAV politika bausti vienas ar kitas šalis a la carte galiausiai sužlugdys be tokį pasitikėjimą tvarka ir teise, pasaulyje atsiras savi politikos chuliganai ir plėšikautojai, bet ir savi robinhudai ir kitokie „teisybės“ gynėjai. Suprantama, kad šiuo atveju karo tikimybė yra pati didžiausia, bet kartu ir tikimybė rasti iš tikro naujus pragmatiškus sprendimus. Globalizacija liks kaip pasibaigęs istorijos etapas.
Ar bus, kaip sakė tas Artūras blogai ir dar blogiau? Prieš dešimtmetį pranašystė, kad laukia dar vienas šaltasis karas atrodė kaip blogiausias rezultatas. Dabar, tai tikriausiai mūsų geriausia viltis. Eklektiškoje ir nevadovėlinėje didžiųjų valstybių politikoje yra visų trijų scenarijų užuomazgos.
Rašydamas vieną iš savo knygų susigalvojau, kad Jėzus atėjo, mirė ir prisikėlė ne dėl Rojaus žemėje. Jis atėjo sukurti skaistyklos. Mes tikėjomės Rojaus, tad dažnai verkiame, griūvame, keliamės, pykstame ant to Jėzaus ir patys imamės Rojaus kūrėjų žemėje naštos ir garbės. Tikintys, skaitantys ir rašantys žino, kad visas Senasis Testamentas yra skaistykla, kuria buvo bandoma valyti žmoniją. Kas skaitė įdėmiau, gal pastebėjo, kiek jame karų, žudynių, keršto… Ir kiek daug atgailos.
Apreiškimas gąsdina dideliais kataklizmais. Išminties knygų grupė Senajame Testamente pradedama Jobo knyga – knyga apie išbandymus. Apie meilę („Giesmių giesmė“) – pabaigoje. Tai irgi išminties dalis. Tad ir mintys apie karą, manau, gimsta ne todėl, jog kažką išgąsdintų ar suneramintų, bet kad tarp mūsų atsirastų daugiau meilės ir taikos. Išmintis kužda, kad ne karas išgelbės pasaulį, o grožis. Kaip ten dar sako? „Pagyvensim – pamatysim – svarbiausia, kad nebūtų karo…“ Kur tau…
