Velykų sekmadienio vidudienį Leonas XIV pakilo į Šv. Petro bazilikos centrinį balkoną ir iš jo suteikė Velykų palaiminimą Romai ir visam pasauliui – „Urbi et orbi“. „Broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Linksmų Velykų!“, – sveikino visus Šventasis Tėvas.
Nuo amžių, priminė jis, Bažnyčia džiugiai gieda apie šį įvykį, jos tikėjimo versmę ir pagrindą. Velykos yra Kristaus pergalė: gyvenimo – prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą, meilės – prieš neapykantą. Pergalė, už kurią sumokėta labai brangiai: Kristus, gyvojo Dievo Sūnus (žr. Mt 16, 16), turėjo mirti ant kryžiaus po to, kai buvo neteisingai nuteistas, išjuoktas ir kankintas, išliejęs visą savo kraują. Kaip paaukotas Avinėlis jis prisiėmė pasaulio nuodėmes (žr. Jn 1, 29; 1 Pt 1, 18–19) ir taip išlaisvino mus visus, o kartu su mumis – ir visą kūriniją, iš blogio viešpatavimo.
Kaip Jėzus nugalėjo? Su kokia jėga jis kartą ir visiems laikams įveikė senąjį Priešą, šio pasaulio kunigaikštį (žr. Jn 12, 31)? Su kokia galybe jis prisikėlė iš mirusiųjų – ne tam, kad grįžtų į ankstesnį gyvenimą, bet kad įžengtų į amžinąjį gyvenimą, tokiu būdu savo kūne atverdamas kelią iš šio pasaulio pas Tėvą?
Kristus, mūsų „pergalingasis Karalius“, kovojo ir laimėjo savo kovą pasitikėdamas Tėvo valia ir jo išganymo sumanymu (žr. Mt 26, 42). Jis iki galo ėjo dialogo keliu, ne žodžiais, bet veiksmais: kad surastų mus, pasiklydusius, tapo kūnu. Kad išlaisvintų mus, vergus, tapo vergu. Kad duotų gyvenimą mums, mirtingiesiems, leidosi nužudomas ant kryžiaus.
Jėgoje, su kuria Kristus prisikėlė, nėra jokios prievartos. Ji panaši į kviečio grūdą, kuris, sunykdamas žemėje, auga, prasiskverbia pro dirvos grumstus, dygsta ir galiausiai sunokina aukso spalvos varpą. Ji dar labiau panaši į žmogaus širdį, kuri, sužeista įžeidimo, atstumia keršto instinktą ir, kupina gailestingumo, meldžiasi už tą, kuris ją įžeidė.
Jėgoje, su kuria Kristus prisikėlė, nėra jokios prievartos.
„Broliai ir seserys, tai yra tikroji jėga, kuri neša taiką žmonijai, nes ji gimdo pagarbius santykius visuose lygmenyse: tarp žmonių, šeimų, socialinių grupių, tautų. Ji siekia ne dalinių interesų, bet bendrojo gėrio. Ji nenori primesti savo plano, bet nori prisidėti prie jo kūrimo ir įgyvendinimo kartu su kitais“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Todėl, pasak jo, Kristaus prisikėlimas yra naujosios žmonijos pradžia, įžengimas į tikrąją pažadėtąją žemę, kurioje viešpatauja teisingumas, laisvė, taika, kur visi yra broliai ir seserys, to paties Tėvo, kuris yra Meilė, Gyvenimas ir Šviesa, vaikais.
Viešpaties prisikėlimas, anot popiežiaus, dar galingiau pastato mus prieš mūsų pačių laisvės dramą. Atsistoję prie tuščio kapo galime prisipildyti vilties ir nuostabos, kaip Jėzaus mokiniai, arba baimės, kaip tie sargybiniai ir fariziejai, kurie griebėsi melo ir apgaulės, kad tik nereikėtų pripažinti, jog tas, kuris buvo nuteistas, iš tiesų prisikėlė (žr. Mt 28, 11–15).
„Velykų šviesoje leiskime Kristui mus nustebinti! Leiskime, kad jo begalinė meilė pakeistų mūsų širdis! Kas turi ginklus, tegul juos padeda! Kas turi galią pradėti karus, tegul renkasi taiką! Ne tokią taiką, kuri pasiekiama jėga, bet dialogu! Su valia ne dominuoti kitą, bet su juo susitikti!“ – kalbėjo Leonas.
Apsiprantame su prievarta, susitaikome su ja, tampame abejingais tūkstančių žmonių mirčiai, konfliktų sėjamoms neapykantos ir susiskaldymo pasekmėms, jų sukeltiems ekonominiams ir socialiniams sunkumams, kurie paveikia visus. Vis ryškesnė, prisimenant popiežiaus Pranciškaus kartotą posakį, „abejingumo globalizacija“. „Kiek mirties valios matome kiekvieną dieną daugybėje konfliktų, vykstančių įvairiose pasaulio vietose!“, – savo pirmtako velykinio sveikinimo žodžius, nuskambėjusius prieš metus, citavo Leonas (žr. „Urbi et Orbi“, 2025 m. balandžio 20 d.).
Kristaus kryžius mums nuolat primena kančią ir skausmą, kurie supa mirtį, bei su ja susijusią gėlą. Visi bijome mirties ir iš baimės nusisukame į kitą pusę, kad nieko nematytume.
Kristaus kryžius mums nuolat primena kančią ir skausmą, kurie supa mirtį, bei su ja susijusią gėlą. Visi bijome mirties ir iš baimės nusisukame į kitą pusę, kad nieko nematytume.
„Negalime toliau likti abejingi! Ir negalime pasiduoti blogiui! Šv. Augustinas moko: „Jei bijai mirties, mylėk prisikėlimą!“ (Sermo 124, 4). Mylėkime ir mes prisikėlimą, kuris mums primena, kad blogis nėra paskutinis žodis, nes buvo nugalėtas Prisikėlusiojo“, – kvietė Šventasis Tėvas.
Kristus perėjo per mirtį, kad mums padovanotų gyvenimą ir taiką. Jis sakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ ( žr. Jn 14, 27). Ramybė ir taika, kurią mums dovanoja Jėzus, nėra ta, kuri apsiriboja ginklų nutildymu, bet ta, kuri paliečia ir keičia kiekvieno iš mūsų širdį.
„Šią šventės dieną atsisakykime kivirčijimosi, užvaldymo ir galios valios, melskime Viešpatį, kad jis dovanotų savo ramybę pasauliui, nualintam karų ir pažymėtam neapykantos bei abejingumo, keliantiems bejėgiškumo jausmą prieš blogį. Viešpačiui patikėkime visas širdis, kurios kenčia ir laukia tikrosios taikos, kurią tik jis gali duoti. Pasitikėkime juo ir atverkime jam savo širdis! Tik jis viską daro nauja (žr. Apr 21, 5)! Linksmų Velykų!“, – baigdamas velykinį „Urbi et orbi“ sveikinimą sakė Leonas XIV, ištaręs jį prieš palaiminimą, be italų, taip pat prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, portugalų, lenkų, arabų, kinų ir lotynų kalbomis.
