Atspirties taškas šiam komentarui tebūna žymioji JAV prezidento J. F. Kenedžio ištara, kad „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei“. Regis, gyvename laiku, kad šiuolaikinis žmogus nuo valstybės vis labiau tolsta. Nieko duoti nebenori, tik reikalauja. Valstybė desakralizuojasi, tampa vis mažiau reikšminga atskiro piliečio gyvenime. Tai aiškiai pajutau dirbdamas su jaunimu iki išrinkimo į LR Seimą.
Pradėkime nuo to laiko, kai Europoje valstybių reikšmė augo. Ko gero, viskas prasidėjo tuomet, kai Napoleonas Bonapartas iš Bažnyčios atėmė galimybę registruoti santuokas, mirtis ir kitus svarbiausius gyvenimo įvykius. Valstybė ėmė „šventėti“ vien tuo, kad piliečio gyvenimas be jos tapo nebeįmanomas. Nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo dienos tu priklausei dariniui, kuris vadinosi valstybe. Buvo dėl ko kovoti, aukotis, tapatintis.
Mirtis dėl tautos tapo įmanoma, nes priklausymas nacijai duodavo daugiau, nei kad gyvenimas už jos ribų. Prie to dar prisidėjo pramoninė revoliucija, kuri kitaip perklojo visuomenę. Kūrėsi nepriklausomų (ne cechui priklausančių) darbininkų klasė dirbanti daugiausiai prie konvejerių, kur kiekvienas galėjo rinktis jam mielesnį, naudingesnį fabriką. Bažnyčios įtaka slūgo.
Dabarties laikas vėl siūlo neapibrėžtumą: dėl skaitmeninių technologijų valstybė vėl tampa nebereikalinga, žmogus mano esąs universalus pasaulio gyventojas, tad kodėl jis turėtų už ją aukotis ar net mirti? Ciklas baigėsi.
Šioje vietoje būtų teisinga sugalvoti kokią nors valstybių tipologiją, kuria remiantis galima būtų paieškoti išeičių plakato „Lietuva lietuviams“ suplėšymo kontekste. Siūlau tokią:
a) Jaunos, besiformuojančios tautinės valstybės (Ukraina). Jos piliečiai taip aršiai kovoja ir dėl to, kad jie dar ilgisi, nepasisotinę gyvenimu nuosavoje tautinėje valstybėje. Vien ką reiškia jų karių šūkiai rikiuotėje. Tarkim, kad ir „slavanaciji“ (liet. šlovė nacijai). Bandau įsivaizduoti tokį šūkį Lietuvos piliečių lūpose per Vasario 16-ąją. Neišeina. Mes tuo persisotinę, mums to nebereikia; mes tik saugome tai, ką turime.
b) Valstybės, kurios saugo tai, ką pačios iškovojo. Dažniausiai kokį nors identitetą (kalbą, teritoriją ir t.t.). Lietuva ir kitos nacionalinės XX a. pradžioje susiformavusios šalys čia tinka labiausiai. Priklausomai nuo istorinių, geopolitinių, socialinių ir kitokių aplinkybių kai kurios jų iki šiol vis dar stiprios savo gyventojų mentalitetu ir realiai priešintųsi agresorėms imperijoms.
c) Imperijos, turinčios užduotį plėstis, skleistis. Jas pirmyn veda vienoks ar kitoks „globalus projektas“ (Rusija, Kinija, šiek tiek JAV). Iš dalies čia galima būtų pridėti ir religiniu pagrindu kurtas valstybes, nes jos nori skleisti savo tikėjimą kuo plačiau.
d) Valstybės, kurios vis dar yra iš inercijos. Piliečius vienijantis naratyvas yra prigesęs, gyventojų akyse devalvuotas. Užpultos jos praktiškai nesigintų, bet kol nieko nevyksta ramiai gyvenama toliau.
Apibendrinant galima teigti, kad valstybė turi gyvybinės jėgos tiek, kiek gyvas jos „pasakojimas“ ir piliečių tikėjimas juo. Tada J. F. Kenedžio sparnuotoji frazė turi prasmę. Blogoji naujiena yra tai, kad kiekvienas pasakojimas turi pradžią, dėstymą ir pabaigą. Nieko nėra amžino.
Norisi tikėti, kad povelykinis laikas visuomet yra kažko naujo pradžia. Štai ir Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas katalikiškai žiniasklaidai duotame interviu sako, kad „Mes tikime ir suprantame, kad Dievas pasaulio nepaliko likimo valiai“.
Turbūt.
