Verbų sekmadienis žymi Didžiosios savaitės pradžią – paskutinę pasirengimo savaitę prieš Velykų šventę. Lotyniškajame apeigyne šios dienos liturginis šventimas turi savitas tradicijas, kurios jį išskiria iš įprastų sekmadienio Mišių.
Daugelis šių tradicijų turi šimtmečių istoriją, siekia ankstyvąją Bažnyčią ir yra pagrįstos Evangelijose aprašytais įvykiais.
Šios detalės skirtos praturtinti mūsų Viešpaties kančios išgyvenimą, ypatingu būdu panardinant mus į evangelinius įvykius ir padedant apmąstyti Velykų slėpinio grožį bei didybę.
Kodėl Mišios prasideda procesija?
Be to, kad procesija su kunigu atkartoja Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, verta paminėti, jog altoriaus erdvė savo esme simbolizuoja dangų, nes Eucharistijoje, kuri aukojama ant altoriaus, yra pats Kristus.
Be to, altorius dažnai būna pakeltas keliomis pakopomis virš likusios bažnyčios erdvės. Tai taip pat turi simbolinę reikšmę: jis kelia mūsų žvilgsnį (ir širdį) į Dievą, bet kartu primena ir Jėzaus kopimą į Golgotą. Kunigas pakyla į „mistinę“ Golgotą, kad per Mišių auką, dalyvautų Kristaus aukoje ant kryžiaus.
Kodėl procesijos dalyviai neša verbas, palmių ar kitų augalų šakas?
Biblijos tyrinėtojai dažnai apibendrintai verčia žodį, nusakantį šakas, kurias žmonės naudojo iškilmingo Jėzaus įžengimo metu. Pavyzdžiui, Mato evangelijoje sakoma: „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.“ (Mt 21, 8).
Kadangi palmių šakos (būtent jos, tikėtina, buvo klojamose po Jėzaus kojomis tą dieną) nėra prieinamos, visiškai priimtina naudoti kitus tinkamus augalus Verbų sekmadienio procesijai.
Šios šakos – simbolis, primenantis būtinybę atverti savo širdį Kristui, leidžiant Jam įžengti į pačias slapčiausias mūsų sielos gelmes. Todėl net jei atvykote į Mišias be jokių augalų, vis tiek galite dalyvauti dvasinėje Verbų sekmadienio prasmėje.
Kodėl kunigai vilki raudonus rūbus?
Raudona spalva – kraujo, simbolizuojanti meilę, kančią ir auką. Tokios spalvos liturginiai drabužiai vilkimi Verbų sekmadienį, Didįjį penktadienį, bet kurią dieną, susijusią su Jėzaus kančia, Sekminių iškilmėje ir kankinių minėjimo dienomis.
Kodėl uždengiami kryžiai?
Gali pasirodyti keista, kad švenčiausiu metų laikotarpiu katalikai savo bažnyčiose uždengia visa, kas gražu, net ir kryžius. Argi neturėtume kontempliuoti Golgotos kančios vaizdo, klausydamiesi Kančios pasakojimo Verbų sekmadienį?
Nors paprotys paskutinę gavėnios savaitę uždengti kryžius, statulas, paveikslas ir ikonas gali atrodyti keistokas, Katalikų Bažnyčia rekomenduoja šią praktiką, kad sutaurintų mūsų pojūčius ir pažadintų mumyse Velykų prisikėlimo troškimą. Tai tradicija, kurios laikomasi ne tik parapijų bažnyčiose, bet kuri gali tapti vaisinga praktika ir „namų bažnyčioje“ – krikščioniškoje šeimoje.
Kodėl Evangelijos skaitinys toks ilgas?
Lotyniškajame apeigyne sekmadienio liturginiai skaitiniai paprastai būna trumpesni nei Verbų sekmadienį skaitomas Viešpaties kančios pasakojimas. Dėl to kai kuriems tikintiesiems būna sunku ilgai stovėti per tokį ilgą Evangelijos skelbimą.
Tačiau ar žinojote, kad ankstyvojoje Bažnyčioje kiekvienas sekmadienis galėjo būti panašus?
Daugelis pirmųjų krikščionių buvo žydai, todėl nenuostabu, kad jie savo liturgiją kūrė pagal sinagogos susirinkimų pavyzdį. Ji apėmė nuoseklų Šventojo Rašto skaitymą, tęsiamą savaitė po savaitės. Jis buvo padalytas į du atskirus skaitinius: vieną iš „Įstatymo“ (Toros), kitą – iš Pranašų.
Ką daryti su pašventintomis verbomis po Mišių?
Grįždami po sekmadienio Mišių namo, galbūt parsinešite keletą verbų, likusių po Viešpaties įžengimo į Jeruzalę šventimo.
Ką su jomis daryti? Svarbiausia – jokiu būdu jų neišmeskite!
Pagal Kanonų teisės kodeksą, pašventinti daiktai neturi būti metami į šiukšles – su jais reikia elgtis pagarbiai (plg. kan. 1171). Per Mišias šios šakos buvo kunigo pašventintos ir tapo sakramentalijomis – šventais ženklais, padedančiais mums artėti prie Bažnyčios sakramentų.
