„Požiūrio pokytis būtinas ir pastoraciniu lygmeniu, bendraujant su žmonėmis su negalia. Kalbėjimas apie žmogaus kančią, o ypač apie negalią, net ir pačiose dosniausiose krikščioniškose aplinkose turi būti persmelktas Evangelijos“, – sakė biblistas Luciano Manicardi (Lučianas Manikardis), Bose bendruomenės vienuolis.
Jis tai pabrėžė savo paskaitoje („lectio magistralis“), skaitytoje 5-ojoje nacionalinėje konferencijoje „Mes: bendruomenė ir gyvenimo kelias“, vykusioje Bergame. Renginį organizavo Italijos vyskupų konferencijos Nacionalinė žmonių su negalia pastoracijos tarnyba.
Sesers Veronica Donatello (Veronika Donatelo), vadovaujančios šiai tarnybai, teigimu, vienas svarbiausių Bažnyčios iššūkių šiandien yra negalios tema.
„Italija šiandien yra labai įvairialypė, todėl evangelizacijos iššūkis turi būti suvokiamas ne kaip darbas žmonėms su negalia, bet kaip veikimas kartu su jais. Yra daug šeimų, kurios rūpinasi vyresnio amžiaus žmonėmis ar vaikais su negalia, ir jos gali tapti stipriu liudijimu bei evangelizacijos vieta“, – sakė ji.
Pasak jos, konferencijoje dalyvavo daugiau nei 53 žmonės su negalia, iš kurių daugelis aktyviai veikia pilietinėje, religinėje ir politinėje srityse. „Kiekvienas turi talentą, kiekvienas turi dovaną, kuri gali prisidėti prie bendruomenės kūrimo. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai į juos žvelgiame kaip į asmenis, turinčius savo gyvenimo kelią, o ne tik kaip į tuos, kuriais reikia rūpintis“, – pabrėžė ji.
„Kiekvienas turi talentą, kiekvienas turi dovaną, kuri gali prisidėti prie bendruomenės kūrimo. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai į juos žvelgiame kaip į asmenis, turinčius savo gyvenimo kelią, o ne tik kaip į tuos, kuriais reikia rūpintis“, – pabrėžė Sesuo Veronica Donatello.
„Tik taip gali gimti šis „mes“ kūrimosi procesas – priklausymo jausmas. Per naujus evangelizacijos kelius mūsų gyvenimo aplinkos gali tapti brolybės pranašyste, kurios šiandien reikia visiems, be išimties“, – pridūrė ji.
Kalbėdama apie santykį su žmonėmis su negalia parapijose, V. Donatello pabrėžė, kad pirmiausia reikia pažinti žmogų ne tik per diagnozę. „Kiekvienas gali turėti apribojimų, tačiau niekas nėra vien tik savo negalia. Todėl svarbu pažinti konkretų žmogų – pavyzdžiui, Marką, turintį Dauno sindromą, ar Pranciškų, turintį mokymosi sutrikimų. Tai padeda kurti empatiškesnį santykį ir geriau įtraukti juos į bendruomenės gyvenimą“, – sakė ji.
Ji taip pat ragino įveikti religinius stereotipus, ypač susiduriant su sudėtingesnėmis negaliomis. „Kartais Bažnyčioje neišnaudojame šių žmonių galimybių, sakydami: „Ką jis gali suprasti? Jis yra angelas, nieko blogo nepadarė.“ Tačiau visi esame žmonės kelyje ir siekiame ne tik dalyvauti, bet ir priklausyti“, – pažymėjo ji.
Pasak V. Donatello, svarbus vaidmuo tenka ir ugdančiam asmeniui, kuris pats yra gyvas krikščioniškos bendruomenės narys. Taip pat būtina pažinti šeimas, auginančias ar slaugančias žmones su negalia, išklausyti jų patirtis ir santykį su aplinka.
„Dažnai tokios šeimos negali išeiti iš namų ar dalyvauti susitikimuose, nes nėra kam užtikrinti tinkamo priėmimo“, – sakė ji.
Kalbėdama apie tai, kaip kurti visiems atvirą parapiją, ji priminė, kad Bažnyčia Italijoje jau 30 metų dirba siekdama užtikrinti žmonių su negalia dalyvavimą liturginiame ir sakramentiniame gyvenime.
„Tai iššūkis, nes dažnai vis dar paliekamas asmeniniam jautrumui. Tačiau pastaraisiais metais patys žmonės su negalia vis dažniau prašo ne tik teisių, bet ir priklausymo. Tai gilesnė, tikresnė tikrovė“, – teigė ji.
Pasak jos, iš „aš“ į „mes“ pereinama per „tu“ santykį. Sinodinis kelias daugeliui vyskupijų tapo galimybe pažinti kitą žmogų neapsiribojant jo diagnoze.
„Kai kurios bendruomenės jau padarė didelę pažangą ir įgyvendino daug projektų. Tai maži, bet realūs žingsniai. Tačiau vien prieinamumo planų nepakanka – tai neatitinka Evangelijos kriterijaus“, – pabrėžė ji.
„Evangelijos kriterijus yra priklausymas – būti bendruomenės dalimi. Tai taps tikra tada, kai Mišiose imsime pastebėti vieni kitus ir paklausime: „Kodėl Markas neatėjo?“ arba „Kodėl Džordžas, patyręs sunkią avariją, neatėjo į Mišias?“ – sakė ji.
„Štai tai ir yra priklausymas – kai pastebi, kad prie stalo ne visi sėdi kartu“, – pridūrė V. Donatello.
