Popiežius Leonas XIV šeštadienį su trumpu vizitu atvyko į Monaką, milijonierių pamėgtą katalikišką kunigaikštystę, tapusią netikėtu pasirinkimu pirmajai jo pontifikato kelionei į Vakarų Europą. Iš Romos sraigtasparniu atskridusį popiežių Monako sraigtasparnių aikštelėje, šviečiant skaisčiai saulei, pasitiko kunigaikštis Albertas II ir kunigaikštienė Charlene (Šarlen), pranešė AFPTV žurnalistas.
Biblijoje istoriją kuria mažieji! – Leonas XIV
Leono XIV vizitas Monake prasidėjo nuo apsilankymo Kunigaikščių rūmuose – tai buvusi genujiečių tvirtovė, pastatyta Viduramžiais, kuri nuo XII amžiaus pabaigos tapo Grimaldi šeimos, taip pat iš Genujos, rezidencija – ir popiežių pasitikęs Monako kunigaikštis Albertas II yra šios šeimos atžala.
1612 metais Grimaldi šeima įgijo kunigaikščių titulą, o jų valdoma teritorija, supama didelių kaimynų, – didelį suverenumo laipsnį.
„Prie Viduržemio jūros prisiglaudęs ir tarp vieningos Europos šalių-kūrėjų įsiterpęs jūsų kraštas, per savo nepriklausomybę turi susitikimo ir socialinės draugystės, kuriems šiandien grasina plačiai paplitusi uždarumo ir savipakankamumo atmosfera, pašaukimą.
Mažumo dovana ir gyvybingas dvasinis paveldas įpareigoja tarnauti teisei ir teisingumui tuo, ką turite, ypač šiuo istoriniu momentu, kai jėgos demonstravimas ir savivalės logika žaloja pasaulį ir griauna taiką. Kaip žinote, Biblijoje istoriją kuria mažieji!“, – sakė Šventasis Tėvas, kreipdamasis į kunigaikštį ir Kunigaikštystės gyventojus, susirinkusius aikštėje priešais rūmus.
„Dievo akyse niekas nėra gaunama tuščiai!“, – sakė Leonas XIV, primindamas palyginimą apie talentus: tai, kas mums buvo patikėta, neturi būti užkasta po žeme, bet panaudota ir padauginta Dievo Karalystės perspektyvoje. Tai platesnis už privatų gyvenimą horizontas, bet ir ne utopinis.
Dievo Karalystė, kuriai Jėzus atidavė savo gyvenimą, yra arti, nes ji ateina tarp mūsų ir sukrečia neteisingas galios schemas, nuodėmės struktūras, kurios atveria bedugnes tarp vargšų ir turtingų, tarp privilegijuotųjų ir atstumtųjų, tarp draugų ir priešų.
Kiekvienas talentas, kiekviena galimybė, kiekvienas mūsų rankose esantis gėris turi visuotinę paskirtį, iš vidaus kylantį poreikį būti ne vien turimu, bet ir perskirstytu.
Todėl Jėzus mus moko melstis: „Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mt 6, 11) ir tuo pačiu metu kviečia: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6, 33). Ši laisvės ir dalijimosi logika yra palyginimo apie visuotinį teismą, kurio centre yra vargšai, pagrindas: Kristus Teisėjas, sėdintis soste, tapatinasi su kiekvienu iš jų (žr. Mt 25, 31–46).
Paminėjęs, kad katalikybė Monake yra valstybės religija, popiežius nurodė, kad Jėzaus viešpatavimas turi virsti krikščionių įsipareigojimu virsti brolių ir seserų karalyste, kurioje jis savo buvimu ne prislegia, bet pakelia, ne atskiria, bet sujungia, ir visada, bet kuriuo metu ar aplinkybėmis, su meile ginti kiekvieną žmogiškąjį gyvenimą.
„Dėl tokio gilaus Monako Kunigaikštystės ryšio su Romos Bažnyčia patikiu jai ypatingą užduotį – gilinti Bažnyčios socialinę doktriną bei kurti geras vietines ir tarptautines praktikas, kurios atskleistų jos transformuojančią jėgą.
Net ir mažai religingoje, labai sekuliarioje kultūroje socialinio Magisteriumo būdas sugretinti problemas gali apreikšti iš Evangelijos sklindančią šviesą mūsų laikais, kai daug žmonių sunku išsaugoti viltį“, – sakė Leonas.
Popiežius: Bažnyčia Monako Kunigaikštystėje puikiai įkūnija bendrystės pašaukimą
Po oficialaus susitikimo su Monako kunigaikščiu ir mažosios valstybės pilietinės visuomenės atstovais popiežius Leonas atvyko į Nekaltai Pradėtajai Mergelei Marijai dedikuotą Monako arkivyskupijos katedrą, kur jo laukė arkivyskupas, kunigai, pašvęstieji ir visos katalikų bendruomenės atstovai.
Susitikimas prasidėjo Valandų liturgijos Dienine, per kurią buvo skaitoma apaštalo šv. Jono Pirmojo laiško ištrauka, skelbianti, kad „mes turime Užtarėją pas Tėvą – teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1).
„Šiais žodžiais apaštalas Jonas padeda mums suvokti išganymo slėpinį, – kreipėsi popiežius į Monako katalikus. – Kai esame silpni, prislėgti nuodėmės naštos, kuria paženklintas mūsų žmogiškumas, kai nesugebame savo jėgomis pasiekti gyvenimo ir laimės pilnatvės, pas mus ateina pats Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų.“
Ką reiškia apaštalo teiginys, kad Kristus yra mūsų užtarėjas? Pasak popiežiaus, norėdami tai suprasti, turime pasigilinti į du mūsų, kaip krikščionių, gyvenimo ir pašaukimo aspektus.
Pirmasis – bendrystė. Jėzus Kristus, Teisusis, užtardamas žmoniją pas Tėvą, sutaikina mus su Juo ir tarpusavyje, sakė popiežius. Kristus atėjo į pasaulį ne tam, kad pasmerktų, bet tam, kad visiems padovanotų savo gailestingumą, kuris nuvalo, gydo, keičia ir daro mus vienos Dievo šeimos nariais.
Šią bendrystę įkūnija Bažnyčia, pašaukta pasaulyje atspindėti Dievo meilę, vienodai skirtą visiems žmonėms. Popiežius pastebėjo, kad Bažnyčia Monako Kunigaikštystėje puikiai įkūnija bendrystės pašaukimą: ji stengiasi būti vieta, kur visi svetingai priimami. Monako socialinėje ir kultūrinėje įvairovėje atsispindi Bažnyčios bendrystė.
Antrasis aspektas: jei Kristus yra žmogaus užtarėjas, tai ir Bažnyčia turi užtarti kiekvieną žmogų. Jei Jėzus yra gailestingojo Dievo balsas ir veidas, tai ir Bažnyčia turi ginti žmogų, padėti jam suvokti savo tapatybę, gyvenimo prasmę, socialinio solidarumo vertę, egzistencijos galutinį tikslą ir istorijos likimą.
Popiežius ragino Monako katalikus uoliai ir dosniai tarnauti evangelizacijai.
„Skelbkite gyvybės, vilties ir meilės Evangeliją, neškite visiems Evangelijos šviesą, kad būtų ginama ir puoselėjama kiekvieno žmogaus gyvybė nuo pradėjimo iki natūralios pabaigos, ieškokite naujų sprendimų, galinčių sustabdyti tuos sekuliarizmo postūmius, kurie kelia pavojų paversti žmogų turtą kaupiančiu individualistu.“
Popiežius prašė visada žvelgti į Kristų, mūsų užtarėją pas Tėvą, nes iš asmeninio ryšio su Kristumi gimstantis tikėjimas tampa liudijimu, kuris keičia mūsų asmeninį gyvenimą ir atnaujina visuomenę.
Susitiko su jaunimu
Prieš vidudienį Leonas XIV iš katedros persikėlė į Šv. Devotos bažnyčią, kurioje susitiko su jaunuoliais ir katechumenais. Į popiežių kreipėsi, kalbėdami savo ir kitų vardu, keturi jauni žmonės, trumpai pristatydami savo kelią ir prašydami Šventojo Tėvo pasidalyti savo mintimis vienais ar kitais klausimais.
Leonas XIV pasidžiaugė, kad susitikimas vyksta bažnyčioje, kurioje ypatingai atsimenami du jaunuoliai – pirmiausia šv. Devota, jauna pirmųjų amžių krikščionė, atsisakiusi išsižadėti tikėjimo ir dėlto nukankinta, ir mūsų laikų šventasis – jaunasis Karolis Akutis, apaštalavęs skaitmeninėje erdvėje.
„Mieli jaunuoliai, šie du šventieji mus drąsina ir ragina elgtis kaip jie. Minėjote, kad ir šiandien tikėjimas susiduria su iššūkiais ir kliūtimis, tačiau niekas negali užgožti jo grožio ir tiesos. Tai liudija daugybė įvairaus amžiaus vyrų ir moterų, ir jų skaičius vis auga, norinčių pažinti Viešpatį ir prašančių Krikšto“, – sakė popiežius.
Kaip nepasimesti, nenutolti, neprarasti tikėjimo gyvybingumo? Gyvenimo nuoseklumo šaknys glūdi širdyje ir yra Dievo dovana, priminė Leonas Milano arkivyskupo kardinolo C. M. Martini žodžius.
Pasak popiežiaus, modernioji ir postmodernioji epocha mus praturtino daugybe gerų dalykų ir anksčiau neturėtomis galimybėmis. Bet yra iššūkių, kuriuos turime matyti ir vertinti blaiviai, įskaitant kone privalomą poreikį nuolat keistis, turiu omenyje madą, išvaizdą, santykių, idėjų ir netgi asmens matmenis, kurie sudaro jo tapatybę.
Gyvenimo nuoseklumo šaknys glūdi širdyje ir yra Dievo dovana.
Tuo tarpu tikrą pagrindą gyvenimui suteikia meilė. Ir jei tiesa, kad ji prašo atvirumo ir pasirengimo augti, tad ir keistis, taip pat tiesa ir tai, kad ji prašo ištikimybės, tęstinumo, pasirengimo kasdienei aukai. Ir einantys šiuo keliu patiria, kad tai teikia daug didesnę ramybę ir pilnatvės jausmą, nei tūkstančiai virtualių patiktukų.
Malda, adoracija, gelmė, tyla, be paviršutiniškos skubos, įsiklausymas į savo širdį ir Dievo balsą joje, rami ir sąžininga gyvenimo apžvalga – visa tai, pasak popiežiaus, gali būti atsakymai į katechumenų Ethano ir Sophie klausimus.
„Nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“, – priminė Viešpaties žodžius Leonas.
„Liudijimo ir vilties žodžiai bei veiksmai nėra improvizuoti ir ne mes juos duodame patys sau: jie kyla iš gilaus ryšio su Dievu, kuriame pirmiausia atrandame pamatinius atsakymus į savo gyvenimo klausimus.
Jei kanalas jo veikimui mumyse yra atviras, jei vyksta abipusiai mainai, mes šį meilės ryšį paverčiame bendra ir visiems dalijama dovana, bei galime pasitikėti, kad reikiamu metu ateis teisingi žodžiai ir veikimui reikalinga jėga“, – sakė Leonas.
„Mieli jaunuoliai, nebijokite dovanoti viską – savo laiką, savo jėgas – Dievui, broliams ir seserims, eikvotis dėl Viešpaties ir kitų. Tik taip patirsite vis naują gyvenimo skonį ir vis gilesnę gyvenimo prasmę. Pasauliui reikia jūsų liudijimo, kad įveiktų dabartinio laiko pasimetimą ir įveiktų jo iššūkius, o svarbiausia – kad vėl atrastų gerąjį Dievo ir artimo meilės skonį“, – drąsino Šventasis Tėvas.
Monakas yra viena iš nedaugelio Europos vietų, kur katalikybė išlieka valstybine religija, be to, kunigaikštystę su Vatikanu sieja ilgalaikiai diplomatiniai ryšiai.
Nors tik apie 8 proc. piliečių save laiko praktikuojančiais katalikais, bažnyčių suolai yra viena iš nedaugelio vietų, kur susitinka milijardieriai, valytojos ir statybininkai.
