Retas filmas ryžtasi pasakoti apie konkrečią istorinę krikščionišką sektą, o dar rečiau tai daro miuziklo forma. „Anės Ly testamentas” (The Testament of Ann Lee) – būtent toks išskirtinis kūrinys: drąsus, estetiškai įspūdingas ir kartu keliantis nepatogius klausimus apie tikėjimą, žmogaus prigimtį ir religinę lyderystę.
Filmas pasakoja apie XVIII a. Anglijoje gyvenusią Ann Lee – paprastą darbininkų klasės moterį iš Mančesterio, kuri tampa religinio judėjimo, vėliau pavadinto šeikeriais, lydere. Pagrindinį vaidmenį įkūnija Amanda Seyfried, sukurianti vieną stipriausių savo karjeros vaidmenų. Jos Ann – ne tik pranašė, bet ir trapus, skausmo paženklintas žmogus.
Istorija prasideda niūriame, industrinės revoliucijos laikų Mančesteryje, kur Ann patiria ankstyvą nusivylimą gyvenimu ir kūniškumu. Santuoka su griežtu vyru, keturių vaikų netektis ir religinių ieškojimų kelias ją nuveda į charizmines maldos grupes. Būtent ten atsiskleidžia režisierės Mona Fastvold pasirinkimas šią istoriją paversti miuziklu: religiniai susirinkimai vaizduojami kaip ekstatiškos, kūniškos, beveik hipnotizuojančios šokio ir muzikos scenos.
Šios scenos – vienas didžiausių filmo privalumų. Kamera seka paskui Ann, besisukančią tarp tikinčiųjų, jos judesiai laisvi, veidas – įkvėptas, o choreografija perteikia tai, kas žodžiais sunkiai nusakoma: išsilaisvinančią tikėjimo patirtį. Tokia religija galėjo būti ypač patraukli moteriai, gyvenusiai griežtai hierarchinėje ir suvaržytoje visuomenėje.
Tačiau filmas neidealizuoja savo herojės. Priešingai – jis subtiliai kelia klausimą, kiek Ann Lee skelbtos idėjos buvo dieviškos, o kiek – psichologinių traumų vaisius. Po kalinimo ji patiria „apreiškimą“: skelbia, kad išganymas įmanomas tik per viešą išpažintį ir visišką seksualinį susilaikymą. Seksualumas čia tampa nuodėmės įsikūnijimu – net santuokoje.
Būtent ši vieta yra viena labiausiai trikdančių. Filmas rodo skausmingas santuokos ir gimdymo scenas, kurios gali šokiruoti žiūrovą, ypač krikščioniškų pažiūrų. Ann požiūris į kūniškumą – radikalus ir daugeliui sunkiai priimtinas.
Nepaisant to, šeikerių bendruomenė vaizduojama ne vien neigiamai. Priešingai – filme akcentuojamos jų vertybės: lyčių lygybė, bendruomeniškumas, pacifizmas, darbo etika. Naujoje žemėje, Amerikoje, jie kuria savotišką utopiją – „dangaus karalystės“ modelį žemėje. Tačiau kartu iškyla ir esminė problema: bendruomenė, atsisakanti šeimos ir vaikų, iš esmės pasmerkia save išnykimui.
Filmas balansuoja tarp hagiografijos ir kritinio žvilgsnio. Jis leidžia žiūrovui abejoti – ar Ann buvo tikra pranašė, ar charizmatiška asmenybė, sugebėjusi įtikinti kitus savo vizija? Kiek jos pasekėjų tikėjimas kilo iš autentiško religinio patyrimo, o kiek – iš jos asmeninio magnetizmo?
Didžiausias filmo pasiekimas – būtent šis dviprasmiškumas. Žiūrovas nėra verčiamas pasirinkti vienos tiesos. Vietoj to jam siūloma patirtis: grožėtis, abejoti, būti sukrėstam.
Ypatingo paminėjimo verta viena scena – kelionė laivu į Ameriką, kur bendruomenė gieda himną „All is Summer“. Keičiantis orams – nuo saulės iki sniego – jų malda išlieka ta pati. Scenos centre – Ann, tikėjimo kupina, tarsi gyvas energijos šaltinis. Tai akimirka, kai net skeptiškas žiūrovas gali bent trumpam patikėti tuo, kuo tiki ji.
Apibendrinant, „The Testament of Ann Lee“ yra vizualiai ir muzikaliai įspūdingas, bet nepatogus filmas. Jis žavi savo estetika ir aktoriniais darbais, tačiau kartu kelia rimtus klausimus apie religiją, kūniškumą ir lyderystę. Tai ne lengvas reginys, bet būtent todėl – vertas dėmesio.
