Snieguoti vasario 7 dienos Lietuvos keliai neišgąsdino tų, kurie buvo vedini tikslo pasiekti Lazdijų rajone esantį Rudaminos miestelį. Čia tądien vyko kunigo, rezistencinio judėjimo dalyvio, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbio, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nario Juozo Zdebskio žūties 40 -ųjų metinių minėjimas.
Šioje parapijoje paskutinius savo gyvenimo metus kunigavo kunigas Juozas Zdebskis. Šioje Švč. Trejybės bažnyčioje sklido Dievo meile prisodrinti jo pamokslo žodžiai, čia jis rūpinosi ne tik parapijiečių sielovada, bet ir šventovės remontu.
Pagerbti šio iškilaus dvasininko į Rudaminos bažnyčią gausiai susirinko svečiai iš visos Lietuvos. Iškilmingas šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, koncelebravo kunigo Juozo bendražygiai – kardinolas Sigitas Tamkevičius ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas, būrys kunigų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius savo pamoksle sakė, kad Dievo Apvaizda ilgus metus jam leido artimai bendrauti su šiuo neeiliniu Vilkaviškio vyskupijos kunigu ir daug ko iš jo mokytis, ypač artimo meilės.
„Kunigo Juozo kunigiškoji tarnystė rėmėsi į labai gilų dvasinį gyvenimą, kurio centre buvo gilus pamaldumas į Švč. Mergelę Mariją ir Eucharistinį Jėzų. Jis buvo pasiaukojęs Marijai su mintimi nieko jai neatsakyti. Skaitant jo kalėjime vestus užrašus, akivaizdžiai matome, kad visokiomis situacijomis jo mintys nuolat krypdavo į Mariją.
Kiekvieną vakarą aplankydavo Švč. Sakramentą ir apeidavo Kryžiaus kelius. Jei po kelionių sugrįždavo į namus net labai vėlai, jis likdavo ištikimas savo praktikai.“ Anot kardinolo S. Tamkevičiaus, kunigas Juozas savo kunigišku uolumu buvo tiesiog nepralenkiamas. „Į visus įvykius, ir pačius skaudžiausius, jis žvelgė Jėzaus ir Mergelės Marijos akimis. Labai giliai suprato, kokia pražūtinga žmogui yra puikybė, todėl praktikavo gilų nuolankumą“, – akcentavo kardinolas.
Po šventųjų Mišių buvo pašventinta atminimo lenta (aut. Zigmantas Brazauskas), skirta kunigo Juozo Zdebskio atminimui. „Vaikeliai, Dievas yra geras“, – joje įamžinti kunigo žodžiai, kuriuos jis dažnai mėgo sakyti.
Plazdant žvakučių liepsnelėms ir tyliai krintant žiemiškoms snaigėms, visi susibūrė prie iškilaus kunigo J. Zdebskio kapo.
Po paskutinės kunigo žemiškosios kelionės 1986 metų vasario 5-ąją, Šv. Agotos dieną, žuvusio kunigo J. Zdebskio kūnas tikinčiųjų pastangomis buvo palaidotas čia, Rudaminos šventoriuje. Netekus šio brangaus dvasininko, daugybė prie kapo atvykstančių žmonių kreipiasi į jį užtarimo ir pagalbos.
1986 metų vasario 10 d. į kunigo J. Zdebskio laidotuves, atsisveikinti su šiuo didžiu dvasininku ir žmogumi, buvo susirinkusi tūkstantinė minia tikinčiųjų. Laidotuves intensyviai stebėjo ir didelės KGB pareigūnų bei agentų pajėgos. Tada prie kapo atsisveikinimo žodžius tarė ir eilėraštį perskaitė tuomet Kiauklių parapijos zakristijonas ir pogrindinės seminarijos klierikas, Eucharistijos bičiulis Robertas Grigas.
Ir štai po keturių dešimčių metų vėlgi prie kankinio kun. Zdebskio kapo kunigas Robertas Grigas kreipėsi į susirinkusiuosius. Dvasininkas atkreipė dėmesį, kad kunigo Juozo žūties metinių paminėti susirenka ne tik jį pažinojusieji, bet ir daug jaunesnės kartos žmonių. „Ir tai yra tam tikras šventumo liudijimas“, – sakė R. Grigas.
Žuvusį kunigą Zdebskį tuomet laidojo vyskupas Vincentas Sladkevičius. Kunigas R. Grigas pacitavo anuomet jo pasakytus žodžius: „Mirtis ir tarsi kažkoks prisikėlimas“. Anot kunigo Roberto, buvo skaudi ir graudi nuotaika, bet drauge jautėsi ir moralinė pergalė bei drąsa.
Jautrūs kalbėjusiųjų žodžiai, tyli malda, sugiedotas Lietuvos valstybės himnas, švelni smuiko melodija palietė susirinkusiųjų širdis. Atrodė, kad ir pats kunigas Juozas Zdebskis čia, kartu su mumis.
Vėliau atminimo renginys, skirtas kunigo Juozo Zdebskio žūties 40 metinėms paminėti, persikėlė į Lazdijų kultūros centrą. Pilnutėlė salė žmonių, sulaikiusi kvapą, klausėsi Zdebskį pažinojusiųjų, jo bendražygių liudijimų ir pasakojimų. Ir iš jų visų buvo galima pajausti, kokia graži buvo šio tauraus kunigo dvasia ir koks jis buvo reikalingas tais gūdžiais sovietiniais laikais!
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, sveikindamas susirinkusiuosius, akcentavo, kad mes stiprybę semiame iš tų, kurie mums padovanojo nuostabų pavyzdį, įkvėpimą ir padrąsinimą. „Šios 40-osios kun. Zdebskio žūties metinės tebūna visiems mums įkvėpimo priežastimi. Juk ir šiandien galime savo širdis laikyti tokias pat laisvas ir šviesias, kaip šio kunigo anais tamsiais laikais“, – sakė Kauno arkivyskupas.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila džiaugėsi susibūrusiu ypatingai gausiu būriu žmonių, atvykusių pagerbti šio iškilaus kunigo atminimą. „Tegul ši diena būna mus auginanti ir gerame, ir kančios išgyvenime, ir tikėjimo gilinime, maldingume, žmonių bendrystėje ir bendrystėje su Viešpačiu, – linkėjo ganytojas.
Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė pabrėžė, kad kunigas Juozas Zdebskis dažno lietuvio širdyje ir gyvenime paliko gilius pėdsakus. Kadangi merė pati gimė ir augo Rudaminos parapijoje, ji pasidalino savo vaikystės prisiminimais, kaip kartu savo močiutėmis, eidamos į bažnyčią, prieš šv. Mišias kaskart užsukdavo ir prie kunigo Zdebskio kapo – pasimelsti ir uždegti žvakutes. Merė linkėjo branginti, saugoti ir puoselėti tai, kas taip sunkiai, uoliai, nuolankiai ir nepasiduodant iškovota.
Susirinkusiesiems svečiams kunigą Juozą Zdebskį išsamiai pristatė ir savo įžvalgomis pasidalino jaunosios kartos atstovas, Vilkaviškio vyskupijos kunigas Mindaugas Martinaitis.
„Kunigas Juozas Zdebskis buvo gilus, dvasingas, taurus, kantrus pažeminimuose, nenešiojantis keršto, bet atleidžiantis, drąsus, nes jis žvelgė į Dangų. Jis žinojo, kad Dangus patikės, kai niekas nebetikės, nes Dangaus galybėje ir rimtyje, kaip ugnyje, sudegdavo visos gyvenimo smulkmenos,“ – sakė prelegentas.
„Borisas Grebenščikovas, paskelbtas užsienio agentu ir išvykęs iš Rusijos, yra parašęs tokius dainos žodžius: „Mane mokė vaikščioti pernelyg nesiliečiant žemės“. Panašu, kad kunigas Juozas Zdebskis irgi buvo taip mokomas nuo vaikystės paties Dievo. Jokiai didesnei jo žemiškai svajonei nebuvo leista išsipildyti iki galo, kad per daug nesusiliestų su žeme ir neįleistų joje šaknų,“ – pastebėjo kunigas Mindaugas.
Kunigas M. Martinaitis atkreipė dėmesį į seminarijos laikų J. Zdebskio nuotraukas, kuriose matyti františkos išvaizdos jaunuolis vešlia, išpuoselėta šukuosena. „Į tą baltą lapą, į tą jauną žmogų gyvenimas galėjo surašyti bet ką, kaip ir bet kuriame kitame gyvenime galėjo realizuotis vidutinybės banalumas ar net žmogiškos niekšybės paslaptis.“ Seminarijos dvasios tėvas Grigaitis pamokė jį pasišvęsti Mergelei Marijai. „Visus svarbesnius gyvenimo sprendimus priiminėjo tardamasis, kaip vaikas, su dangiškąja ir labai artima jam Motina“, – akcentavo pranešėjas.
„Kunigas Zdebskis buvo karys už Dievo karalystę. Ir pirmoji jo kova, trukusi visą gyvenimą, buvo kova su pačiu savimi. Jis turėjo nelengvą cholerišką charakterį. Tos jo kovos didžiausias ginklas buvo mąstomoji malda, kad ekstremaliose situacijose nepasielgtų taip, kaip diktuoja aistra ar instinktas“, – sakė kunigas M. Martinaitis.
Nors kunigas Juozas buvo drąsus žmogus, bet bičiuliui yra prisipažinęs, kad savyje jis nešioja didelę baimės dozę. „Bet kai nuoširdžiai pasimeldžiu, atlieku mąstymą apie mirtį, pajuntu, kur turiu stovėti, kieno vardu kalbėti, ir tada suvokiu, kad privalau eiti Kristaus pėdomis,“ – citavo Zdebskio mintis prelegentas.
Vėliau į sceną kilo kunigo J. Zdebskio bendražygiai – kartu dirbę ir kovoję. Pasidalinę šiltais liudijimais bei įdomiais prisiminimais, jie tarsi prikėlė ir atgaivino tų laikų dvasią.
Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, šmaikščiai prisipažino esąs amžinai šakotas, ir sakė šito išmokęs iš kunigo Zdebskio! „Kodėl jis KGB pareigūnų buvo vadinamas „Nagliec“?- klausė vyskupas Jonas.- Štai saugumiečiai griauna kryžių, atkeliauja Zdebskis, jo ir klausia: „Tai kodėl čia tu atlėkei?“ – „Kad įdėčiau į Kroniką!“ Vyskupas prisipažino, kad jam panašiu būdu, pagrasinus saugumui, pavyko iškovoti Skaudvilės bažnyčios apšiltinimą. Vyskupas kunigą Zdebskį pavadino savo mokytoju. Jo paragintas, pradėjo važiuoti į misijas Altajaus krašte, pas Sibiro vokiečius katalikus.
Kunigas Robertas Grigas J. Zdebskį prisimena kaip liūdnoką, melancholišką, ramų, o kartais paliestą gilių ir skausmingų vidinių išgyvenimų, tuo išskiriantį iš kitų kunigų. „Ta jo plačiašakė veikla atrodė vienam žmogui neįmanoma. Bet Dievas davė jam jėgų.“ Anot kunigo Roberto, kunigas Juozas išsiskyrė iš kitų savo meile ir rūpesčiu mažutėliams: silpniems ir visaip sužeistiems, atstumtiems, pasaulio niekinamiems, kaliniams, liguistiems, nesveikiems, patiriantiems ribines situacijas, kaliniams, tremtiniams ar lietuviams rekrūtams sovietinėje kariuomenėje. Galėjai pajusti, kad panašiai savo aplinkoje elgėsi ir Kristus. „Vaikeliai, nei vieno žmogaus neturite laikyti savo priešu“, – dažnai sakydavo jaunimui. Tačiau, anot prelegento, jis daug dėmesio skyrė praktiškam mokymui, kaip atsispirti KGB verbavimui. Sakydavo, kad tiktai nuolankiai, tiktai romiai, su Dievo pagalba galima tų pinklių išvengti.
Gydytoja, vienuolė Birutė Žemaitytė kunigą Juozą įvardijo ne tik Lietuvos, bet ir visos Rusijos imperijos misionieriumi. Ji taip pat vykdavo į misijas ir padėdavo kunigui Zdebskiui paruošti sakramentams bei kitiems katalikiškiems patarnavimams Pavolgio vokiečius. „Jis perėjo žemę gera darydamas“.
Seseriai Reginai Teresiūtei likimas buvo padovanojęs kelis metus iš labai arti pažinti kunigą Zdebskį. Vienuolė gamino valgį, vargoninkavo, vaikus Pirmai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui padėdavo ruošti, rūpinosi kasdieniu šio kunigo gyvenimu. Sesuo juokėsi, kad užvestoje saugumo byloje ji buvo pavadinta kunigo finansiste. Kartu su kun. Zdebskiu prieš 40 metų, vasario 10 d. jie planavo skristi aplankyti trijų Lietuvos kareivėlių, bet tą dieną jau vyko kunigo laidotuvės…
Eucharistijos bičiulis skulptorius Adolfas Teresius turėjo malonę pažinoti šį kunigą nuo paauglystės. Jis vežiojo kunigą automobiliu, kai šis negalėdavo vairuoti, nors pats buvo neišpasakytai geras vairuotojas. Anot Adolfo, Tėvelis buvo labai didelis patriotas, romantikas, sugebėdavęs įžvelgti žmogaus sielą. Ir dar – meistras neįsivelti į pokalbius apie nieką.
Bendražygė ir bendramintė sesuo Aldona Raižytė padėdavo kunigui Zdebskiui ugdyti jaunimą, nors ir pati buvo dar jaunuolė. „Jis mokėjo apkabinti kančią, nekaltai kentėdamas niekada nesiteisino ir nesigynė,“ – liudijo vienuolė Aldona.
Kunigas Gintas Sakavičius prisiminė, kaip kun. Zdebskis po Mišių su meile pakviesdavo vaikus arbatos į kleboniją. „Taip ir šiandien kunigas Zdebskis jus visus paėmė už rankų ir čia surinko. Argi tai ne sklindantis Dievo meilės aidas? Argi tai ne šventumas?“.
J. Zdebskio krikšto dukra Evelina Globė pasidalino nuostabiu savo, dar mažos mergaitės, įspūdžiu. „Vaiko akimis ir širdimi mačiau jame Dievo dvasios didybę ir šviesą, kuri buvo jame ir veikė per jį“, – liudijo moteris.
Renginio pabaigoje skambėjo aktoriaus Arnoldo Jalianiausko, filme „Laisvės kaina. Disidentai“ atlikusio kun. Zdebskio vaidmenį, dainos ir mintys.
Čia tik maži trupinėliai iš kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo: akimirkos, įspūdžiai, prisiminimai, nuotrupos… Bet ir jų apsčiai pakanka, kad suprastum, kaip gyveno, kentėjo, mylėjo, dirbo, aukojosi ir žuvo šis kunigas, ir koks turėtų būti žmogus, vertas šventojo aureolės.
