Penktadienį priešpiet popiežius Leonas XIV Stambulo apaštališkojoje delegatūroje susitiko su Turkijos vyriausiuoju rabinu; popiet įvyko vienas svarbiausių šios popiežiaus kelionės įvykių – Nikėjos susirinkimo 1700-ųjų metinių minėjimas.
Senoji Nikėja, dabartinis Turkijos Izniko miestas, yra už maždaug 150 km į pietryčius nuo Stambulo, Izniko ežero rytiniame krante. Popiežius sraigtasparniu atskrido iš Stambulo į Izniką. Ant platformos, įrengtos ežero pakrantėje, prie Šv. Neofito bazilikos, kurioje prieš 1700 metų vyko visuotinis susirinkimas, liekanų jo laukė kiti minėjimo dalyviai – Visuotinis patriarchas Baltramiejus ir kitų Bažnyčių atstovai.
Puošnius ceremonijų drabužius vilkintys dalyviai susirinko ant medinės platformos prie IV amžiaus bazilikos, srovėjusios toje vietoje, kur vyko Pirmasis Nikėjos Susirinkimas, liekanų.
Šviečiant saulei, jie kartu meldėsi įvairiomis kalbomis, chorui giedant giesmes anglų, prancūzų, graikų, lotynų ir turkų kalbomis.
„Dabartiniais daugeliu požiūrių dramatiškais laikais, kai gresia daugybė pavojų žmogaus orumui, 1700-osios Nikėjos susirinkimo metinės yra labai gera proga paklausti savęs: kas yra Jėzus Kristus šiandienos žmonių gyvenime? Kas jis yra kiekvienam iš mūsų?“ – kreipėsi angliškai popiežius Leonas į minėjimo dalyvius.
Kalbėdamas apie susirinkimo sušaukimo kontekstą popiežius priminė, kad neigdamas Kristaus dieviškumą Arijus jį laikė tik paprastu tarpininku tarp Dievo ir žmonių, ignoruodamas Įsikūnijimo tikrovę. Tačiau jei Dievas nebūtų tapęs žmogumi, argi mirtingieji galėtų dalyvauti jo nemirtingame gyvenime? Šis klausimas buvo labai svarbus Nikėjos susirinkimo tėvams. Jis labai svarbus ir mums šiandien.
Kristologinis tikėjimo išpažinimas yra labai svarbus ir krikščionių kelyje į visišką vienybę. Iš tiesų tikėjimas į „vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, […] esantį vienos prigimties su Tėvu“ yra gilus ryšys, kuris jau vienija visus krikščionis. Šia prasme galime sakyti, kad „nors mūsų, krikščionių, yra daug, viename Kristuje esame viena“, – citavo popiežius šv. Augustino žodžius, kuriuos, beje, jis įsirašė į savo vyskupiškąjį ir popiežiškąjį herbą.
Kristologinis tikėjimo išpažinimas yra labai svarbus ir krikščionių kelyje į visišką vienybę.
Suprasdami, kad mus sieja šis gilus ryšys, būdami ištikimi Dievo žodžiui, apreikštam per Jėzų Kristų, paklusdami Šventajai Dvasiai, vieni kitus mylėdami ir kalbėdamiesi turime įveikti papiktinimą, kurį kelia tarp mūsų vis dar esantys susiskaldymai, ir puoselėti vienybę, kurios Viešpats Jėzus meldė ir už kurią atidavė savo gyvybę. Kuo labiau esame susitaikinę, tuo labiau mes, krikščionys, galime duoti patikimą Jėzaus Kristaus Evangelijos liudijimą. Ji yra vilties žinia visiems – taikos ir visuotinės brolystės žinia, peržengianti mūsų bendruomenių ir valstybių sienas.
Šiandien susitaikinimo trokšta visa žmonija, kenčianti dėl konfliktų ir smurto. Visiškos vienybės tarp visų tikinčių į Jėzų Kristų troškimas yra glaudžiai susijęs su troškimu pasiekti visos žmonijos vienybę, sakė popiežius pabrėždamas, kad egzistuoja visuotinė brolystė ir seserystė nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, tautybės, religijos ar įsitikinimų.
Religijos, pagal savo prigimtį, yra šios tiesos saugotojos ir jos turi pareigą skatinti žmones, žmonių grupes ir tautas tą visuotinę brolystę pripažinti ir pagal ją gyventi. Religijos naudojimas karui ir smurtui pateisinti, kaip ir bet kokia fundamentalizmo ir fanatizmo forma, turi būti griežtai atmesti. Visi turi eiti broliško bendravimo, dialogo ir bendradarbiavimo keliu.
Galiausiai popiežius išreiškė padėką Visuotiniam patriarchui Baltramiejui, kuris pakvietė visus kartu paminėti 1700-ąsias Nikėjos susirinkimo metines toje vietoje, kur susirinkimas vyko. Popiežius taip pat padėkojo Bažnyčių vadovams ir krikščionių bendruomenių atstovams iš viso pasaulio, kurie atvyko į šį minėjimą. „Tegul Visagalis ir Gailestingas Dievas Tėvas išklauso mūsų karštą šiandienos maldą ir tegul šis svarbus jubiliejus duoda gausių susitaikinimo, vienybės ir taikos vaisių“, – baigė Leonas XIV savo kalbą senojoje Nikėjoje.
Baltramiejus I savo kalboje taip pat daug dėmesio skyrė vienybės būtinybei.
„Su Nikėjos tikėjimo ugnimi, degančia mūsų širdyse, eikime krikščioniškos vienybės keliu, kuris mums yra nubrėžtas“, – sakė jis.
Visi minėjimo dalyviai kartu sukalbėjo Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimą ir „Tėve mūsų“.
