Kai savo vidiniu žvilgsniu žvelgiame į Nukryžiuotojo Jėzaus Veidą, regime Jo dvasios stiprybę, Jo nepalaužiamą meilę, regime suasmenintą Tiesą, kuri nesilenkia jokiam melui, kuri nepataikauja turtingiesiems ar galingiesiems, kuri nesileidžia jokio blogio įbauginama. Regime Ramybę, regime Romumą. Regime pilnatviškai tobulą Žmogų ir nesuvokiamai nusižeminusį Dievą.
Iš Jėzaus Veido plūsta gili ramybė, antgamtiška šviesa, neįveikiamas tvirtumas, nuginkluojantis bet kokią tamsos jėgą. Žvelgdami į Jėzaus Veidą galime suprasti, kad visas – išorinis ir vidinis blogis mūsų gyvenimuose gali būti įveiktas.
Esame labai palaiminti, kad tikėjimu galime žvelgti į Jėzaus Veidą. Tai ir gailestingosios Meilės Veidas, ir amžinojo regimosios ir neregimosios visatos Valdovo ir Teisėjo Veidas. Vien nuo Jo Veido šviesos subliūkšta ir suglemba bet koks melas, apgaulė, pataikavimas, veidmainiškumas, puikavimasis…
Jis, Jėzus, yra Žodis. Jis yra Tiesa. Jis yra Gyvenimas. Jis yra Prisikėlimas. Jis yra Pilnatvė. Jis yra Dievas.
Jo Meilė tyra, prikelianti, atkurianti, gyvybę teikianti. Jo Meilė tvirta, sauganti, apginanti, išlaisvinanti.
Kai artinamės prie Jėzaus Veido, mus persmelkia Jo Šviesa, Jo tvirtumas, Jo meilė, Jo tiesa, Jo gyvybė. Artindamiesi prie Jėzaus, mes jau dabar žengiame į Amžinybę, į mums Jo teikiamą prasmę, į Jo Gyvenimą. O Jis žengia į mūsų gyvenimus, į mūsų kasdienybę, per mus liedamas Savo Gyvybę į pasaulį, kuris, dažnai to nesuprasdamas, trokšta ir ilgisi Gyvojo Dievo Veido.
„Dieve, Tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau; mano siela Tavęs ilgisi, mano kūnas Tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė. Leisk man pažvelgti į Tave…“ (Ps 63, 2–3a)
