Popiežius Leonas XIV lapkričio 5-osios rytą Šv. Petro bazilikoje meldėsi už per pastaruosius dvylika mėnesių mirusius kardinolus, arkivyskupus ir vyskupus, primindamas, kad krikščioniui mirtis nėra galutinis atsiskyrimas. Mišių homilijoje jis pabrėžė prisikėlimo viltį ir šventųjų bendrystę – tikėjimą, kad mirtis nenutraukia Kristuje užsimezgusių ryšių, bet juos perkeičia.
Leonas XIV Mišias aukojo už Bažnyčios ganytojus, mirusius nuo 2025 m. spalio 21-osios iki 2026 m. spalio 25-osios. Liturginėje knygutėje buvo išvardyti 143 mirusių kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų vardai.
Homilijos pradžioje popiežius priminė Jėzaus žodžius: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.“ Pasak Leono XIV, šiuose žodžiuose slypi ne tik kelio nuovargis, kančia ir kryžius, bet ir pažadas bendrystės, kurios mirtis negali sunaikinti.
„Brangieji, šiuo tikėjimo ir vilties tikrumu remiasi mūsų dabartinė malda už praėjusiais metais mus palikusius kardinolus ir vyskupus, kuria norime melsti Viešpatį, kad jis atlygintų savo ištikimiems tarnams“, – sakė Šventasis Tėvas. Remdamasis šv. Augustino „Išpažinimais“, jis taip pat priminė, kad Bažnyčia nuo seniausių laikų maldą už mirusiuosius laikė viena iš savo pareigų.
Popiežius išskyrė dvi pagrindines tiesas, kurios nušviečia krikščioniškąją maldą už mirusiuosius: prisikėlimo viltį ir šventųjų bendrystę.
Jis priminė Antrosios Makabiejų knygos pasakojimą apie Judą Makabiejų, kuris Dievo gailestingumui patikėjo žuvusius savo bendražygius ir skyrė auką, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmės. Šis gestas, anot popiežiaus, liudija tikėjimą, kad gyvųjų ir mirusiųjų bendrystė Dievo akivaizdoje neišnyksta.
Ši viltis, pabrėžė Leonas XIV, visiškai atsiskleidžia Kristaus prisikėlime. Jis priminė apaštalo Pauliaus žodžius: „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“
malda už mirusiuosius, pasak popiežiaus, nėra vien liūdnas praeities prisiminimas.
Todėl malda už mirusiuosius, pasak popiežiaus, nėra vien liūdnas praeities prisiminimas. „Brangieji, melstis už mirusiuosius reiškia švęsti gyvenimą! Pirmiausia prisikėlusio Viešpaties Kristaus gyvenimą, o jo malone – ir jame prisikeliantį mūsų gyvenimą“, – sakė jis.
Leonas XIV ragino mirusiųjų atminimo nepaversti vien nostalgija. Krikščionis gali be baimės žvelgti į mirties slėpinį, nes Kristus yra gyvas, laukia žmogaus ir, kaip sakoma Evangelijoje pagal Joną, jau yra paruošęs jam vietą Tėvo namuose.
Popiežius taip pat pabrėžė, kad krikščionys meldžiasi ne tik už mirusiuosius, bet tam tikra prasme ir kartu su jais. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, vienijantis jau Dievo veidą reginčias palaimintąsias sielas ir tuos, kurie dar keliauja žemėje. Mirtis šių ryšių nenutraukia – ji juos perkeičia.
„Todėl, priimdami Švč. Eucharistijoje prisikėlusio Viešpaties meilę, visada saugokime ir puoselėkime šią bendrystę savo kelyje, kad, atėjus mūsų valandai, ir mes gautume keliaujančių brolių maldos pagalbą ir drauge su visais šventaisiais džiaugtumėmės dangiškosios tėvynės džiaugsmu“, – Mišių pabaigoje kvietė Leonas XIV.
Tarp 143 minimų mirusių Bažnyčios ganytojų buvo septyni kardinolai iš šešių šalių: čekas Dominikas Duka, tanzanietis Polycarpas Pengo, vietnamietis Jonas Krikštytojas Phamas Minh Manas, šveicaras Emilis Paulas Tscherringas, mozambikietis Julio Duarte Langa ir italai Camillo Ruini bei Paolo Romeo.
