Neginčijamai talentingas rašytojas Victoras Hugo savo tekstuose dar XIX amžiuje buvo išreiškęs viltį, kad ateis diena, kai mūšių laukus pakeis prekyvietės, o žmonių protai atsivers naujoms idėjoms…
Tada tai skambėjo kaip paika fantazija. Žmonija patyrė dar daug karų, įskaitant du pasaulinius, kol kažkas prisiminė, kad į Hugo fantazijas reikia pažvelgti rimtai. Europos integracijos idėja savo esme ir buvo pasiūlymas prekiauti, užuot kariavus. Idėja, nors ir ne nauja, protus pasiekė. Ir gerai?
Dar neseniai, prieš gerą dešimtmetį, daugelis Briuselyje linksėjo galvutėmis, kad viskas gerai – prekiaujame… Prekiaujame su Rusija, ir tada ji nekariaus, prekiaujame su Kinija, ir ji nežudys tibetiečių. Prekiaujame, tiek prekiaujame, kad net patiems bloga nuo tos vis didėjančios galimybės rinktis prekes iš visų pasaulio pakraščių.
Taip jau nutiko, kad Victoro Hugo kūryba šiomis dienomis buvo prisiminta gesinant gaisrus Prancūzijos miestų gatvėse. Rašytojas, žvelgiant iš šių laikų varpinės, daug rašė apie karus, kurie tuo metu dar nebuvo vadinami karais, – apie konfliktus valstybių ir atskirų bendruomenių viduje, apie tai, kaip susiduria valstybės interesai, būtinybė užtikrinti tvarką ir žmogaus orumo klausimai.
Ne vienas mūsų jaunystėje skaitė „Vargdienius“, tačiau esminiu veikalu minėtais klausimais laikytinas paskutinis Victoro Hugo romanas „Quatrevingt-Treize“, kurio pavadinimas daugelyje vertimų supaprastinamas iki „93“ ar net „1793“.
Formaliai tai pasakojimas apie tos epochinės Prancūzijos revoliucijos „išsigimimo“ laikotarpį, kai tvarkos vardan imta žudyti, visai nesivarginant patikrinti, ar kiekvienas žudomas asmuo yra asmeniškai kaltas.
Galbūt savo paties laimei rašytojas negyveno XX amžiuje, mat būtų pamatęs, kad Vandėjos sukilimas nebuvo toks didelis įvykis, palyginti su praėjusio amžiaus genocidais. Bet kalba šį kartą ne apie tai.
Pagal apibrėžimą gyvename teisingoje ir tvarkingoje visuomenėje, tad jei kas nors ne taip, tereikia parašyti projektą, paskirti lėšų jam vykdyti ir surasti vykdytojus. Tačiau į klausimą „Ko jums trūksta ir kiek pinigų reikia?“ protestuotojai neatsako. Jie patys nežino, ar tikrai reikia pinigų.
Tiksliau pasakius, numano, kad ne pinigų. Numano ir tai, kad degindami bei griaudami nieko nepasieks, bet nelabai moka pasakyti, ko siekia.
Reikia kažkokios naujos visuomenės sutarties, bet ne tos drungnos politikos, kai visi nori visiems gero, visi su visais „derina pozicijas“, o galiausiai… galiausiai visus palieka nusivylusius.
Ir ne tik Prancūzijos valstybėje. Visame pasaulyje, kuris vis dar sako, kad nieko geresnio už vadinamąją liberaliąją demokratiją nebuvo ir nebus.
Situacijos diagnozę netikėtai radau vienos portalo „The Economist“ publikacijos pavadinime. Pabrėžtinai liberaliu save laikantis „ekonomistas“ situaciją taikliai pavadino „Liberalios Europos agonija“ ir keliais punktais išdėstė agonijos priežastis.
Pirma – visuomenės pyktis ir nepasitikėjimas valdžia, kokia ji bebūtų – liberalų, socialistų ar kokios nors kitos, vadovėliuose dar neaprašytos ideologijos atstovų. Kaip jau esu rašęs, nepasitikėjimas kyla dėl to, kad pasenusi politinė sistema vis labiau panašėja į blerbiantį žaisliuką, o ne į veikiančią mašiną. Gyvenimas vyksta, kaip juokaujama, nors valdžia jam ir trukdo.
Mūsų europinės šaknys yra veikiau krikščioniškos, o ne ateistinės, mūsų gyvenimo būdas yra šeima, o ne partnerystė, mūsų kultūra – ne multivitamininis skiedalas, o natūralus savito gyvenimo produktas.
Antra – politikos darbotvarkę perima netradicinės jėgos ir net ne politikai. Nesijuokime iš tezės, kad virėjos gali valdyti valstybę. Jos ją jau valdo, nes klasikiniai politikai bejėgiškai dūsauja ir temoka aritmetiškai spręsti „neformalų“ užkardymo uždavinius, sudarinėdami keisčiausias koalicijas.
Trečia – multikultūralizmo žavesys virto migracijos problema. Kultūrų sintezė neįvyko, nepavyko sukurti nei žavių kultūrinių hibridų, nei įskiepyti naujos kultūros. Kultūrų „mičiūrinams“ pavyko išauginti tik pavojingus mutantus ir sukelti grėsmę, kad naujas „tautų kraustymasis“ jau visai ne fantazija.
Ketvirta – ne piniguose laimė. Pasiekėme savo integracinės ekonomikos ir finansų aklagatvį. Politikai nebegali „nupirkti socialinės taikos“ papildomomis išlaidomis, kaip buvo daroma anksčiau. Dar kartą patvirtinta tezė – politikos ir moralės problemų neįmanoma išspręsti techninėmis ir finansinėmis priemonėmis.
O tada jau penkta – suvokimas, kad visa, ką turime šiandien, nėra koks nors nelaimingas atsitikimas. Tai natūrali raida.
Galima sakyti, kad žmonės, politikų vadinami rinkėjais, yra nusivylę ir gundomi išbandyti kažką radikaliai kitokio. Mūsų politinė mąstysena radikalizmą supranta kaip kažką blogo, nors tiesiogine prasme „radikaliai“ reiškia „iš šaknų“, t. y. iš esmės…
Victoras Hugo čia visai neatsitiktinai. „Quatrevingt-Treize“ personažai suprato, kad jų kovos priemonės yra iš esmės nemoralios, nors formaliai teisingos ir teisėtos.
Šiandienos politikos filosofai vartoja medicininį terminą „kognityvinis disonansas“, apibūdindami sprendimus, kurie priimami žinant, kad yra neveiksmingi ar net žalingi, bet, kita vertus, atitinka rašytinę teisę ir vyraujančias ideologines dogmas.
Sakoma, kad kognityvinis disonansas pribaigė sovietinę imperiją, gal net kažkada pribaigė Senovės Romą. O šiandien, kaip pastebėjo vienas anoniminis komentatorius, valdžia su protestuotojais kalba kažkokia mirusia kalba, kuri skamba gražiai, bet jos prasmės jau niekas nebesupranta.
Minėtasis Hugo siūlė, užuot kariavus, eiti „pašopinti“. Po Antrojo pasaulinio karo tai iš tiesų buvo veikiantis planas, tikrai pakeitęs Europos gyvenimą ramybės ir sotumo link. Bet ar šiandien naujas prekybos centras suvilios gatvių „mušeikas“? Tikriausiai nelabai.
Pabaigai – visai aiški užuomina. Europos integracijos projektas išsisėmė. Reikia kažko naujo, kas išgydytų nuo to kognityvinio disonanso ir įtikinėjimo, kad drungna politika, vadinama nuosaikumu ir visuomenine sutartimi, yra tinkamas sprendimas.
Tačiau tai visai nėra sutartis. Mūsų europinės šaknys yra veikiau krikščioniškos, o ne ateistinės, mūsų gyvenimo būdas yra šeima, o ne partnerystė, mūsų kultūra – ne multivitamininis skiedalas, o natūralus savito gyvenimo produktas.
Mums reikia ne verkti dėl praeities klaidų, o kurti ateitį pagal savo tikėjimo sampratą. Mums reikia vėl tapti tikromis moterimis ir tikrais vyrais, o ne beveide darbo jėga.
Reikia daug ko… Ir meilės viskam, ką darome. O kad galėtume ateiti į ramią prekyvietę, dažnai tenka laimėti karą prieš blogį, o ne „susimesti“ su juo.
Jei ką išgąsdinau, nurimkite. Nebijokite. Juk esame verti pergalės prieš visas blogio hidras.
